Mieliniai pyragėliai su smegenimis

Keliaudami Prancūzijoje ir besilankydami jaukiame Grasse mieste, ragavom provanciško delikateso - keptų avies smegenėlių. Pamatę restorano meniu skyrelį su krašto patiekalais, truputį pakikenom ir pasitarę su restorano šeimininke, iš keturių pasiūlymų (keptos avies smegenys, įdaryta avies kanopa, keptos varlių šlaunelės ir vynuoginės sraigės) išsirinkom vieną - aišku, kad smegenis. Vaizdas ir skonis pranoko lūkesčius. Todėl Briuselio parduotuvėje, užtikus ką tik atvežtą mėsą, beveik iš salės darbuotojo rankų ištraukiau dėžutę smegenų (5 eurai!) ir parsinešiau namo. O parsinešus - mintyjau, kaip čia jas panaudojus. Panaršiau Internete, pavarčiau Zawadzkos "Lietuvos virėją" ir išsirinkau, mano akimis žiūrint, mažiausiai rizikingą receptą - mielinius pyragėlius su smegenų įdaru. Bent jau taip man atrodė tada (kad mažiausiai rizikingas, o ne, kad su įdaru). O po eksperimento dar kurį laiką svarsčiau, ar dalintis jo rezultatais, ar ne, mat tie pyragėliai kažkaip visai nesužavėjo. Meluoju, pyragėliai - tai kaip pyragėliai, bet įdaras tai nea. Na, bet gal kam nors patiks?


Originalus receptas

1,5 litro miltų,
1,5 stiklinės pieno,
40 g mielių,
druskos,
2 šaukštai sviesto,
4 kiaušiniai,
2 tryniai.

Įdarui:
2 šaukštai sviesto,
3 šaukštai miltų,
0,75 stiklinės sultinio,
truputis citrinų žievelių,
jautienos smegenų,
riebalų kepimui.


Į 1,5 litro miltų įmaišyti 1,5 stiklinės pieno, 40 g gerų mielių, uždengti rankšluosčiu ir pastatyti šiltai. Kai iškils, sudėti išplaktus keturis kiaušinius, du trynius ir du šaukštus (~50 g - R.) ištirpinto sviesto, pasūdyti ir vėl pastatyti šiltoje vietoje. Pagaminti įdarą.


Į puodą įplti du šaukštus ištirpinto sviesto, pakaitinti, įberti tris šaukštus kvietinių miltų, pakepinti, atskiesti baltuoju sultiniu, nukelti, dėl kvapo įberti susmulkintų citrinų žievelių, sudėti nuluptas ir kubeliais supjaustytas smegenėles, išmaišyti. Paruošti pailgus pyragėlius, dėti ant skardos, kai pakils, sudėti į gruzdintuvę ir virti joje, kol pagels. Išgriebti kiaurasamčiu ir karštus patiekti į stalą.


Patirtis ir patarimai

Pirmiausia, tai patirtis ruošiant smegenėles buvo tokia beveik intelektuali. Pašiau plėveles ir mąsčiau apie smegenų traumas, žmogaus ir gyvūno smegenų skirtumus bei smegenų chirurgo darbą. Kažin, kaip jie atskiria, kurią dalį smegenų pašalinti ir kurios - šiukštu - neliesti. Tos smegenys - tai vienodos spalvos, vienodais vingiais išvagoti drebučiai. Prisiminiau ir kažkada per Discovery ar pan. kanalą matytą laidą apie epilepsiją, kai gydytojai nutarė pacientui iškabinti šauštą smegenų, kad nustotų reikštis priepuoliai. Na, ir kaip jie atskiria, ką pašalint? Prapjauna kaukuolę ir svarsto, ar tą šaukštą smegenų iškabinti labiau iš kairės, ar labiau per vidurį? Anatomijos vadovėliuose tai tos mūsų smegenys bent jau nuspalvotos skirtingų spalvų debesėliais - kur ten klausą, kur regą, kur dar ką nors reguliuoja. O realybėje - tai jos pilkos ir vienodos. Matyt, dėl to chirurgai ir šlapinasi duše, kaip sakė vienas Coelho personažas.

Grįžkim prie pyragėlių. Kaip, tikriausiai, jau supratote iš įžanginio žodžio, ta patirtis (valgymo) nebuvo pati geriausia. Tešlą pasiruošiau iš trečdalio normos (gavosi 12 delno dydžio pyragėlių). Ji smagiai pakilo - neturiu jokių priekaištų.

Įdarą irgi ruošiau taip, kaip čia parašyta, tik suabejojau, ar nereikia tų smegenėlių bent užkaitinti? Bet neparašyta, tai ir palikau žalias.

Pagaminau pyragaičius, pakildinau. Viskas vis dar puiku. Ir... sužinojau, kad pagrindinis valgytojas vėluoja grįžti iš darbo. Na, tai ką. Porą pyragaičių išviriau taip, kaip ir priklauso - riebaluose, o kitus (na, kur mano galva buvo?) nutariau dar palaikyti ir išvirti vėliau. Tai vat, iš jų gavosi ne kas, nes tešla toliau rūgo, skystėjo ir viskas ištižo... Bet tie, kuriuos viriau atėjus laikui, gavosi visai neblogi. Tešla - kaip spurgų, porėta, tik... tos smegenėlės, man atrodo, liko kaip ir neišvirusios. Tai mes jų taip atsargiai paragavom, iškrapštėm lauk ir suvalgėm tik pyragėlius.

Taip kaip manot, reikėjo tas smegenėles apkepti, ar ne?