2012 m. lapkričio 30 d., penktadienis

Žaidžiame žaidimus

Gavusi Rimos, kuri labiau už viską pasaulyje myli savo vyrą ir sūnų, dėl savo šuns pasiryžusi padaryti daug, džiaugiasi žiema ir yra iki pat Kalėdų pasiryžusi būti paslaptingu nykštuku ("Lašelis medaus") kvietimą prisijungti prie žaidimo iš vienuolikos klausimų, pirmiausia pagalvojau, kažin, kiek Lietuvoje maisto tinklaraščių? Mat, sudvejojau,  ar rasiu dar vienuolika, nepaminėtų Rimos sąraše. Bet net pati nustebau - radau, bet vis tiek, baigus galvoti atsakymus-klausimus, pastaruosius uždaviau tiems, kurie jau kitų tinklaraštininkų buvo pakviesti sumesti partiją šio n(e)žaibiško žaidimo. Tuomet dar truputį pasiraiviau (čia dar iki tol, kai pradėjau galvoti klastingus klausimus), nes nesu didelė tinklaraštinių "bangų" mėgėja ir nutariau atsiliepti į Rimos bakstelėjimą.


2012 m. lapkričio 20 d., antradienis

Riešutinis mozūras su šokoladu ir obuoliais

Vakar mūsų kaime prasidėjo savaitę truksianti šokolado šventė. Šokoladas tiesiai iš šokolado meistrų rankų, ragavimai ir linksmos šokolado ir šokoladinių desertų gaminimo ateljė, specialiai šiai savaitei sukurti šokoladiniai restoranų meniu bei šokoladiniai pusryčiai Šokolado ir kakavos muziejuje. Trumpiau tariant, Pietinėje traukinių stotyje Andrew Ferrugia sumontuotas ilgiausias pasaulyje šokoladinis traukinys tebuvo tik graži šokoladinės savaitės pradžia, kurios pabaigoje tikriausiai, kad ilgai dar nesinorės nei ragauti, nei kalbėti apie šokoladą.


O kol dar akys spindi nuo minties apie šio vakaro vizitą pas šokoladininką Laurent Gerbaud, dalinuosi proginiu pyragu - riešutiniu mozūru su šokoladu ir obuoliais (jei Zawadzka dabar dar gyventų, šitą pyragą pervadintų bent jau "marcipaniniu mozūru").


Originalus receptas

6 kiaušiniai,
400 g cukraus,
200 g riešutų,
200 g šokolado,
1 šaukštas džiūvėsėlių,
truputis citrinų žievelių,
1 citrina,
0,5 stikliuko vyno,
3 obuoliai,
0,5 šaukšto sviesto.

2012 m. lapkričio 15 d., ketvirtadienis

Skaniai pavalgęs žmogus - laimingas


























Šią mintį pasiskolinau iš savo mamos. Skaniai pavalgęs žmogus - laimingas. Ir tikrai, šitai galėtų patvirtinti net mano katinas, kuris žinoma, nėra žmogus, bet gavęs nors gabalėlį krevetės, alyvuogę ar pelėsinio sūrio - dar ilgai murkia iš pasitenkinimo ir laimės. Galiu ir aš pati tai patvirtinti, nes puikiai prisimenu drauge grybų restorane "Café des Spores" vakarieniavusių bičiulių veidus. Nemeluoju - garbės žodis - vakarienės pabaigoje jie spindėjo didele laime ir pilnatvės šypsenomis. Iš to gerumo net ėmėme vienas kitam dalinti komplimentus ir šiltus atsisveikinimo bučinius bei planuoti, kur kitą kartą drauge patirsim tą skanaus valgio malonumą.

Kaip sako mano vyras (ir aš jam pritariu visais šimtu procentų), skanus maistas - didelė prabanga, prie kurios prisilietęs nenustosi jos ieškoti visą gyvenimą. Ir priešingai, prisiminkite kokį ne patį geriausią kulinarinį nutikimą - kaip tai sugadina nuotaiką, ar ne? Bet geriau tokius kartus pamiršti ir kuo dažniau mėgautis skaniais valgiais. Sakysite, kad per daug dėmesio skiriu maistui, nes gyvename ne tam, kad valgytumėme, o atvirkščiai - valgome tam, kad gyventumėme? Gali būti ir taip, bet aš norėčiau šią išmintį šiek tiek pagražinti - skaniai valgome tam, kad gyventumėme laimingai.

Ir dar kartą grįžtu prie pirmosios minties. Jei žmogus gali valgyti skaniai, vadinasi jis gali skirti laiko tam skaniam maistui pasiruošti arba gali už jį sumokėti. O jei jis jau turi to laiko skaniems patiekalams, o ne tik pasimaitinimui - ar gi jis nėra laimingas? Na, bent jau man atrodo, kad jei pavalgyti yra būtinybė, tai skaniai pavalgyti yra malonumas, ar ne?

Tai tokia įžanga pristatau - tam ta ram paaam - lietuvių tinklaraštininkų receptų knygą "Gyventi skanu". Kol dar neturiu jos rankose - sunku visa gerkle sušukti "Valio!", kuris vainikuotų ir Eglės iniciatyvą (merci beaucoup jai už skaidrias mintis!), ir visų tinklaraštininkų kūrybą, bet Jūs tai tikrai galite užbėgti į bet kurį knygyną ir pavartyti šią knygą. O jei patiks - galbūt ji ras vietą Jūsų knygų lentynoje. Kol dar nespėjote pavartyti - skubu pasigirti, kad "Gyventi skanu" rasite ir keturis mano receptus. Na, kaip mano... tiesą sakant, vienas jų - įkvėptas Zawadzkos, kitas - mano bobutės ir mano mamos, trečias ir ketvirtas atkeliavę iš vaikystės. Aš juos, žinoma,  laikui bėgant šiek tiek pakeičiau pagal savo skonį - taip jau nutinka su tais patiekalais, kuriuos gamini užsimerkęs, nė negalvodamas ir nebijodamas, kad nepavyks. Tikiuosi, kad patiks ir Jums. Brūkštelėkite žinutę, jei išbandysit (arba šiaip, jei norėsite ką nors pasakyt) ;)

Linkiu Jums skanaus lapkričio!

Obuolių kisielius

Būna paprastų receptų, būna sudėtingų, būna tokių, pagal kuriuos pagaminti gali tik patys ryškiausi profesionalai, o būna tokių, kuriais sekant beveik neįmanoma suklysti. Tokiems priskirčiau ir visus Zawadzkos kisielius - svarbiausia tik nepadauginti krakmolo - o visa kitą - Jūsų fantazijos ir skonio reikalas. Užbėgdama naujoms diskusijoms prieš akis, įspėju, kad tai - desertas veikiau primenantis želė, nei mums įprastą geriamą kisielių. Iš gamintų šokoladinio (šito išvaizdą Nerijus palygino su smegenimis), citrinų ir šviežių serbentų kisielių labiausiai patiko pastarasis, nors ir obuolinis nė kiek nenusileidžia nei aromatu, nei skoniu. Tiesa, pagalvojau, kad tai puikus desertas vegetarams - jokių gyvulinių produktų :)


Originalus receptas

8-10 obuolių,
stiklinė cukraus,
1 stiklinė bulvių krakmolo,
truputis cinamono.

2012 m. lapkričio 10 d., šeštadienis

Kiškis su grietine

Nežinau kodėl, bet man kiškis nekelia jokių asociacijų apart įsimylėjėlių, kurie vienas kitą meiliai vadina kiškučiais ir zuikučiais. Žinoma, kad man kiškienos teko ragauti anksčiau, tačiau mano kulinariniame atminties žemėlapyje kiškis nepaliko ryškesnių pėdsakų. Net neatsimenu, ar tėvai ruošdavo kiškieną namuose, ar jos valgyti tekdavo tik kaime - tobulai ištroškintos su morkomis, svogūnais ir grietine... Hm, gal tik kaime? Na, ne taip jau ir svarbu kur, ar ne? Svarbiau tai, kaip mes šiandien, I Pasaulinio karo pabaigtuvių išvakarėse, išsikepėm dvi kiškio šlauneles (kurios praskaidrino apsiniaukusią dieną). Garbės žodis - paprastai, be jokių įmantrių mirkymų ir marinavimų - pusantros valandos orkaitėje su lašinukais ir pietūs striktelėjo ant stalo.


Originalus receptas

1 kiškis,
100 g lašinių,
druskos,
1 stiklinė grietinės,
0,5 citrinos.

2012 m. lapkričio 6 d., antradienis

Sveikų obuolių ir ryžių desertas



Labai greitas buvo šis spalis - susitikimai, naujos pažintys, atradimai, kelionės, draugai ir šventės, darbai ir darbai, egzaminai ir vėl susitikimai, koncertai, teatrai ir vakarienės. Tiesą sakant, visa šitai prasidėjo jau rugsėjį ir šitai šiose Europos platumose vadinama sezono pradžia - kai vieni sugrįžta iš atostogų, kiti atvyksta, treti išvyksta ir vieni pas kitus svečiuojasi, mini per vasarą susikaupusias progas, plepa apie orus ir bites ir paslapčia laukia, kada sezonas įsibėgės, kasdienė rutina nusistovės ir vėl viskas grįš į "priešsezoninį" tempą. Man tikrai patinka tas šurmulys, troškulys ir gerokai pagreitėjęs dienų ritmas, tačiau sezono pradžiai artėjant į pabaigą, imu ilgėtis pusdienių, kai galiu ramiai užsiplikyti puodelį arbatos ir pasiguosti, kad ir vėl taip ir nepradėjau sportuoti, pasklaidyti naujai įsigytų knygų puslapius, suskrebinti trumpus pamąstymus apie dieną bei naujus atradimus. Tokius, kaip Liuksmeburgas, Šiaurės Prancūzija, Karališkasis Toonų marionečių teatras, Cantillon'ų alaus darykla, šviesų šou vienuolyno griuvėsiuose ar tiesiog - dar vienas obuolių skanėstas. Taigi, rudens pabaigai - obuoliai su ryžiais. Skaitykite :)


Originalus receptas

200 g ryžių,
0,75 l pieno,
5 kiaušiniai,
2-3 šaukštai cukraus,
1 šaukštas sviesto,
5 kartieji migdolai,
10-12 obuolių,
truputis cinamono ir cukraus.