2016 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Tai nutiko Lvove ir citrininis ukrainietiškas mozūras



Lvovas mano nauja meilė. Įsižiebė ji iš antro žvilgsnio. Nors ne, jau pernykštis vakaras Lvove privertė sunerimti, jog taip paprastai mudviems čia viskas nesibaigs. Ir nesibaigė. Grįžau pas jį įtardama, kad jausmai gali būti abipusiai.

2016 m. rugpjūčio 16 d., antradienis

Avietiniai, žemuoginiai arba vyšniniai torčiukai ir pusdienis Rygoje

Visuomet atostogaudavau rugpjūčio mėnesį - iškentėdavau mieste visą liepą ir gaudavau beveik šventą galimybę atsikvėpti, paskaičiuoti žvaigždes, žiogus ir grybus iki pat rugsėjo. Šiais metais įpročius kiek pakeitėm ir pirmą atostogų dalį išgyvenome birželio pabaigoje Toskanoje, o dvi ramias savaites pasilikome rugpjūčiui. Ir jos tikrai buvo ramios - lietus netrukdė nei ilgai miegoti, nei su knyga vartytis lovoje iki pat pietų. Taip padieniui suskaičiau naujai "Kitų knygų" perleistus brolių Strugatskių "Pikniką šalikelėje" ir "Sunku būti dievu", pabaigiau anksčiau pradėtą V. Papievio "Odilę" ir nebeturėdama ką daugiau skaityti, į skaityklę parsisiunčiau "Medium Raw", kurio taip ir neprisiruošiau paragaugti.

2016 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis

Grietininiai sausainiai ir atostogos Toskanoje

Mažąsias vasaros atostogas leidome Toskanoje. Kelionė buvo tokia nei tai labai sėsli, nei tai pareikalavusi nuolatinės parengties vietovių kaleidoskope. Pakėlę sparnus į Italiją svajojome apie tingų mėgavimąsi saule, jūra, vynu, maistu ir neperskaitytomis knygomis, bet vos tik pastatėme po koją ant itališkos žemės - pajutom nenumaldomą norą judėti nuo taško A į tašką B, tada į tašką C, tašką D ir taip toliau per visą itališką abėcėlę. Įtempus vadeles, tačiau pavyko išlaviruoti tarp pussveikio proto ir trokštų malonumų: Cinque terre, Viareggio, Livorno, Pisa, Lucca, San Miniato, Pistoia ir vėrinys mažų kalnų miestelių.

2016 m. gegužės 20 d., penktadienis

Įvairūs cukrinukai

Pastebėjau, kad tapo labai madinga kalbėti ir rašyti apie tai, koks blogas yra cukrus. Nėra jis geras, tačiau šįkart neketinu nei jo pasmerkti, nei išteisinti. Cukraus beveik nevartoju ir net kartais sau leidžiu kitus paraginti nuo jo nusigręžti, tačiau turiu ir mano širdžiai mielą papasakotą atsiminimą, kuriame veikia cukrus ir mano tėtis-kai-dar-buvo-mažas.

Mano tėtis labai mėgsta saldumynus – visada juos mėgo. Mes abu sutariam, kad geras desertas turi būti saldus, riebus ir skanus. Bet ne apie tai. Kai mano tėtis buvo mažas, riebių ir saldžių skanėstų jo akiratyje pasitaikydavo retai. O gal ir visai nepasitaikydavo, todėl mano tėtis, kuris tada buvo dar tik padykęs berniūkštis, anksčiau ar vėliau surasdavo visus savo mamos išmoningai suslapstytus saldumynus. Nesvarbu, ar jie būdavo sukišti į spintoje vasarojančių paltų kišenes, ar paslėpti tarp patalynės sluoksnių, ar tiesiog neapdairiai padėti spintelėje – svečiams. Mano tėtis pasiglemždavo juos visus. Va taip.

O jei ne(be)rasdavo nieko skanaus, tuomet kibdavo į cukraus maišą – kai mano tėtis buvo mažas, cukrus buvo sveriamas ir namuose saugomas medžiaginiuose maišuose. Tai to maišo kampą prakrapštęs mano tėtis įsitaisydavo ilgai neišsenkantį saldumo šaltinį ir misdavo juo kaip koks Remas ar Romulas vilkės pienu.

Tiek trumpai apie cukrų. Taip jis nenaudingas, bet žavingas (kaip ir visos kitos sudedamosios gyvenimo dalys, kurias siūloma vartoti saikingai ir atsakingai). Nors kaip, nenaudingas. Naudingas - bobutė, kuri irgi kažkada buvo maža, man pasakojo, kad seniau būtent cukrumi merginos standindavo garbanas.

2016 m. vasario 20 d., šeštadienis

Trynių sausainiai Lietuvos gimtadieniui

Pristatydama Gediminaičių stulpais išpjaustytus sausainius turėčiau suregzti solidžią pastraipą apie patriotizmą ir papasakoti, kaip sutikau Vasario 16-ąją, bet negula mintys, nelimpa viena šalia kitos ir viskas. O ir manau, kad kiekvienas iš mūsų galime kuo puikiausiai pasidalinti, kodėl švenčiame valstybines šventes, kuo kiekvienam iš mūsų svarbios Nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo dienos, kaip jas švęsdavo mūsų šeimos prieš 80, prieš 50 ir prieš 15 metų. Tiesą sankant, aš tik nesenai pradėjau kamantinėti tėvus, kaip jie šeimose pažymėdavo Vasario 16-ąją (anksčiau nė nešovė į galvą, kad galėjo). Ir pasirodo, kad niekada ŠIOS dienos nepamiršdavo. Mamos mama kepdavo pyragus išpuoštus tautine simbolika (ne šiaip sau, buvo ryšininkė drąsuolė), tėčio šeima Nepriklausomybės dieną paminėdavo prisidengę gerai užtrauktomis užuolaidomis ir užšovę langines, kad nepraspingsėtų išdavikiška švieselė. Uždangstęs langus mano diedukas dar išeidavo į lauką ir patikrindavo, ar tikrai panašu, kad visas namas miega.

Tėtis sako, kad taip švęsdavo ir religines šventes, taip jo tėvai krikštijo visus vienuolika vaikų. Slaptai, šeimoje, už aklinų langinių. Ir visi vienuolika puikiai žinojo, kas gali nutikti, jei apie namų tradicijas pasipasakos miestelyje. Todėl nesipasakojo. O aš šiandien galiu ne tik drąsiai persakyti tėčio pasakojimą, bet švęsti ir džiaugtis lietuvišku internetu, kur beveik kiekviena kavinė, restoranas, užeiga, galerija, muziejus, visa galybė tinklaraštininkų savo paskyrose sveikino ir dalijosi valgomomis ir nevalgomomis trispalvėmis. Lengvai ir džiugiai.

Noriu, kad taip būtų visada.