2013 m. sausio 24 d., ketvirtadienis

Morkų desertas

Peržiūrėjau kostiuminį prancūzų filmą "Ridicule" (lietuviškai, tikriausiai, kad reikėtų užvadinti "Juokingumas" arba "Juokeliai", nes tas juokingumas toks šiek tiek piktesnis nei juokas) ir pagalvojau, kad mano šios dienos morkų desertas visiškai neprašmatnus. Kaip ir pagrindinis filmo herojus - šiek tiek pasiturintis provincijos aristokratas Grégoire Ponceludon de Malovoy, sumanęs įtikinti karalių, kad tasai skirtų lėšų pelkių jo žemėse nusausinimui ir dambos statybai. Mat žemės ten buvo tokios, kad jose augo tik karpiai ir skendo valstiečių vaikai. Siekdamas savo tikslo baronas išmoko pudruotis veidą, tinkamai aštrinti taiklias pašaipos strėles ir karštai pamylėti įtakingąją našlę de Blayac. Trumpiau tariant, perėjo ir vandenį, ir ugnį. O kaip išsitarė, jaunuolį ėmęs globoti markizas Bellegarde, seniai jis bematė provincijos aristokratą ir tokį aristokrato kilnumą (greičiausiai, kad mintyje turėjo Malovoy užsispyrimą vardan savo valstiečių, o ne jo žygius našlės lovoje). Taigi, manasis morkų desertas irgi - prašmatnumo jokio, bet skonis - beveik kilnus. O vos juntamo (provincialaus) aristokratiškumo suteikia karstelėjęs migdolų kvapas.


Originalus receptas

200 g tarkuotų morkų,
1,25 šaukšto sviesto,
8 kiaušiniai,
1 šaukštas cukraus,
10 karčiųjų migdolų,
4-5 šaukštai džiūvėsėlių.

2013 m. sausio 21 d., pirmadienis

Bulvių košė su aguonomis (pasninkui)

http://lietuvos-vireja.blogspot.com
Prisižadėjau, kad bent tris-keturis kartus pasirodysiu pas Zawadzką, bet kažkaip nesigauna. Oras bjaurus. Diena niekai neišaušta. Pilka ir net baltai apsnigti stogai mažai gelbėja, todėl ima ir užpuola slogios nuotaikos. O kai niekaip nesulaukiu atvykstančio naujo kompiuterio (jau trečia savaitė pradėjo byrėti, o jo kaip nėra, taip nėra...) - visai bliūdna. Už tai prancūzų normatyvus daugiau mažiau stengiuosi vykdyti - paskutiniai galvoje besisukantys žodžiai - myope (trumparegis), hypermétrope (toliaregis), une histoire à l'eau de rose (sentimentali istorija, posakis dažnai taikomas banalioms meilės istorijoms), cloper = fumer (rūkyti), un élan (briedis). Visi penki. Taigi, o nuo vasario vidurio žygiuoju į fotografijos workshop'ą. Ačiū, Joanai, kad jį su(si)rado ir mane pakvietė - taip norai ir pildosi - retkarčiais pakanka tik vietoje ir laiku garsiai pasvajoti. Chi chi. Na, o kol būsimas mokytojas Michaelis neištiesino savarankiškai įgytų blogų įpročių ir neužkamšė technikos išmanymo spraaagų - Jums teks pasitenkinti tokiais išfiltruotais vaizdais, kokie jau yra.


Originalus receptas

1,5 litro bulvių,
druskos,
1-1,5 stiklinės aguonų.

Nuskustas bulves išvirti garuose arba vandenyje, nusunkti ir šiltai laikant sutrinti. Turėti paruoštų nuplikytų, nusunktų ir lengvai voleliu patrintų aguonų, jas sumaišyti su karšta koše, pasistengti, kad į stalą tiekiama košė būtų šilta.

2013 m. sausio 8 d., antradienis

Grybų paštetas kiaukutuose ir Nauji metai

Beskaitydama dailiai surašytus atsisveikinimus su senaisiais metais, atsargius pažadus naujiesiems, sunkiai randu tinkamų žodžių savo metų pradžiai. Manieji prasidėjo plačiaragio elnio atneštais sveikinimais ir kalėdine žvaigžde (net nustebau - Tavo raštas toks panašus į mano draugės Rūtos!), užbaigta Anthony Bourdain'o "Virtuve slaptai" ir skrydžio Vilnius-Frankfurtas-Briuselis metu pradėtu peterburgišku detektyvu "Švelnusis kirvis" (jau pabaigtu - neveltui sau tėkštelėjau skaitymo pirštinę), šokoladiniu vidutinio gerumo filmu "Les emotifs anonymes" ir keliadieniu pinteresto apsėdimu (smagu gražius dalykus grobti sau).

Kokie buvo jau praėję dvyliktieji? Sakyčiau, kad geri - be didelių pakilimų ir be baisių smuktelėjimų. Pamarginti kelionių atsiminimais - Roma, vasarinė ir rudeninė Prancūzija, Olandija, Londonas. Paskaninti šokoladinės Briuselio savaitės, grybų restoranėlio skanėstais ir Cantillonų alumi. Pamaloninti prieš Kalėdas knygynus pasiekusios "Gyventi skanu", sėkmingai besivystančio LT kultūros gido ir maloniu profesiniu pasiūlymu... bet tuo pačiu kažkokie ne iki viršaus pripildyti. Nežinau kuri, bet kažkokia smulkmenėlė tarsi liko neišjausta, neišgyventa, neprisiminta... bet gal tik todėl, kad šiais metais nenusibrozdinau kelių ir širdies.

Na, bet ne apie tai mes čia. Kartą Joana paklausė, kurie Zawadzkos receptai man labiausiai patinka (prancūzai sakytų, kad prieš tai patiko). Už visus beveik tris metus nedrįsčiau dabar atsakyti, bet peržvelgus pernai metų įrašus, išskirčiau kelis, kuriuos gaminau net po kelis kartus - vadinasi - patiko: