Negaliu sakyti, kad vasara mieste jau tokia baisiai ilgesinga. Priešingai, atradau, kad miestietiška vasara pilna įvairiausių mokamų ir nemokamų pramogėlių. O ir ta ypatinga vasarinio miesto dvasia, kai giedrą vakarą nuo Misionierių kalvos atskamba varinė muzika, ant barbakano kojomis tabaluoja naujos porelės, o su draugais norisi "Blusynėj", pas Burbulį ar senam geram ŠMCe gurkšnoti iki pat pirmo autobuso namo. Ir tas miestas tada būna toks tuščias ir toks visas tavo. Kiekviena gatve, užkampiu ir nusmurgusiu sennamiu. Kiekviena kavinaite, butiku ir visomis miesto katėmis. Kurių viena (o gal greičiau, kad vienas) mėgsta drybsoti mūsų naujo-seno kiemo saulėkaitoje. Tingiai apžiūrinėti kiekvieną svetimžmogį ir abejingai nusukti snukutį pasirodžius nukriošusiam kaimynų šunėkui. Teisybės delei reikėtų pasakyti, kad tai sena, įdubusiais šonais ir išsprogusiais šonkauliais, šėmo kailio kalė. Kaip ir juodasis katinas - visiškai abejinga kiemo gyvenimui. Tikriausiai, kad jos nė kiek nenustebino nei po dosnios liūties kiemo tarpuvartėje atsivėrusi smegduobė (kaip bežiūrėsi - šioks toks pasikeitimas kasdienėje aplinkoje), nei aplink tą duobę nerangiai besisukiojantys automobiliai.
Kuo toliau, tuo labiau man ima patikti visiškai laisvamaniškas senamiesčio kiemų gyvenimas. Nors savame lankomės tik po darbų ir tik tam, kad porą valandų palupinėtumėm ir taip jau pasišiaušusias aliejuotas sienas, jau spėjome susipažinti su dauguma kiemo Nr. 18 gyventojų. Pypkę prie durų traukiančiu poetu A., smuikininke I., jaunu šeimos tėvu A., girtuoklėliais "iš tradicijos", kurių vardų nepamenu, pašto darbuotojomis, piceriją prilaikančiais italais. Kaip man į ausį pašnabždėjo, dar ir rašytojos G. langai mato mūsų kiemo gyvenimą. Anarchišką ir visiškai nepriklausomą miestietiško gyvenimo variantą.
