2014 m. rugpjūčio 24 d., sekmadienis

Pieninis, arba migdolų, kisielius su slyvų kompotu


Ši vasara tikrai nešykštėjo karščio. Ypač jo netruko mano į pietus atsigręžusiame kabinete. Net langus apsiklijavau baltu popieriumi - geriau šiek tiek prietemos ir kokiu laipsniu žemesnė temperatūra. Mažai tai padėjo - jei atvirai. Nuo karščio išgaravo darbingos mintys ir galiausiai po vidurdienio išsikraustydavau į kolegių kabinetą šiaurinėje pusėje. Išgyvenau, bet nuo karščio nubyrėjo užaugti nespėję obuoliai ir keletas nuo pavasario šalnų išsisukusių slyvų. Keistai jos vasaros naktimis tuksėjo krisdamos į sausą žolę. Net netuksėjo, o beveik be garso įsmukdavo į čežančius kupstelius. Keistai susiklostė ir mano bobutės vištos likimas. 


Ne, nuo karščio ji tikrai nenukvako, bet iki vidurvasario jos drauges vieną po kitos išnešiojo lapės ir išgaudė varnos, mokiusios savo vaikus išgyvenimo paslapčių. O gaidys, taip tragiškai netekęs savo haremo, nugaišo iš širdgėlos. Liko viena raudona vištelė. Rytais ji sudeda kiaušinį ir atpėdina į kiemą. Ir jau tada iki pat vakaro tepsena paskui bobutę ar kitą jai patikusį žmogų, krapštosi greta, lesinėja. Mano mama juokauja, kad Višta tapo katinu, o mes laukiame kada ji pradės miauksėti. Būtų juokinga. Gal Višta net į kokią rekordų ar keistenybių knygą patenktų. Miauksianti višta.


Vieną tokią karštą vasaros dieną, kai višta vis dar nemiauksėjo, mes sėdojom žaliuose akacijų šešėliuose ir smalyžavome šaltą Zawadzkos skanėstą - migdolų kisielių su cinamoninių slyvų kompotu. Gal prie migdolų geriau būtų tikęs kompotos ne su cinamonu, o su šakele kadagio, bet derinukas vis tiek buvo gana vykęs.