Jau po truputį įprantu, kad ruduo. Akys dar nelabai tiki, tačiau vakarais šąlančios kojos nepalieka jokių abejonių (jau tuoj žadame išbandyti krosnies galias). Ir truputį apmaudu, kad vasara kažkaip nieko nesakius ėmė ir prabėgo. Kartu su rugsėju, tiesą sakant. Tai karščiai buvo tokie, kad svajojau apie griausmus ir žaibus, tai vėso taip, kad vėl su viltimi dairiausi į dangų, kada pragiedrės. Nors karščių buvo daugiau ir alino jie visai be sąžinės. Net ir atostogų kelionėje kepino - sunku buvo miegoti ir Liubline, ir Lvove, kur termometro stulpelis be sąžinės užstrigdavo tiek 38'C padala. Atsipūtėm tik pasiekę slovakiškus Tatrus, o Krokuva pasitiko ir palydėjo audra ir žaibais.
