2016 m. vasario 20 d., šeštadienis

Trynių sausainiai Lietuvos gimtadieniui

Pristatydama Gediminaičių stulpais išpjaustytus sausainius turėčiau suregzti solidžią pastraipą apie patriotizmą ir papasakoti, kaip sutikau Vasario 16-ąją, bet negula mintys, nelimpa viena šalia kitos ir viskas. O ir manau, kad kiekvienas iš mūsų galime kuo puikiausiai pasidalinti, kodėl švenčiame valstybines šventes, kuo kiekvienam iš mūsų svarbios Nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo dienos, kaip jas švęsdavo mūsų šeimos prieš 80, prieš 50 ir prieš 15 metų. Tiesą sankant, aš tik nesenai pradėjau kamantinėti tėvus, kaip jie šeimose pažymėdavo Vasario 16-ąją (anksčiau nė nešovė į galvą, kad galėjo). Ir pasirodo, kad niekada ŠIOS dienos nepamiršdavo. Mamos mama kepdavo pyragus išpuoštus tautine simbolika (ne šiaip sau, buvo ryšininkė drąsuolė), tėčio šeima Nepriklausomybės dieną paminėdavo prisidengę gerai užtrauktomis užuolaidomis ir užšovę langines, kad nepraspingsėtų išdavikiška švieselė. Uždangstęs langus mano diedukas dar išeidavo į lauką ir patikrindavo, ar tikrai panašu, kad visas namas miega.

Tėtis sako, kad taip švęsdavo ir religines šventes, taip jo tėvai krikštijo visus vienuolika vaikų. Slaptai, šeimoje, už aklinų langinių. Ir visi vienuolika puikiai žinojo, kas gali nutikti, jei apie namų tradicijas pasipasakos miestelyje. Todėl nesipasakojo. O aš šiandien galiu ne tik drąsiai persakyti tėčio pasakojimą, bet švęsti ir džiaugtis lietuvišku internetu, kur beveik kiekviena kavinė, restoranas, užeiga, galerija, muziejus, visa galybė tinklaraštininkų savo paskyrose sveikino ir dalijosi valgomomis ir nevalgomomis trispalvėmis. Lengvai ir džiugiai.

Noriu, kad taip būtų visada.

2016 m. vasario 10 d., trečiadienis

Grikių miltų blynai su kiaušiniais Užgavėnėms

Gal ir nelabai tinkama blynų įrašą pradėti tokiu prisipažinimu, bet pradėsiu. Aš nelaba žaviuosi Užgavėnėmis, bet beveik visada joms kepu blynus. Tikriausiai, kad tai vienintelė man išties patinkanti Užgavėnių tradicija, nes net valgyti blynus yra ne taip smagu, kaip juos kepti. Kepi, stebi, kaip jie pučiasi, kaip svieste rusta krašteliai, užuodi besikeičiančius aromatus... To etnokarnavalo aš niekada nemokėjau kaip reikiant romantizuoti. Tikriausiai, kaip ir su visu minios sportu - turi dalyvauti ir mėgautis šąlančiomis kojomis, spirgančiomis ausimis ir draugiškais pasistumdymais, o jei tik žiūri, kaip šėlsta kiti - nieko doro. Trumpiau tariant, man Užgavėnės - metinė mielinių blynų šventė ir dar viena proga pasimatyti su draugais, pasmaguriauti Mindaugo kropelių - kaip kažkada ten, Čiurlionio gatvės gyvenime.

2016 m. vasario 1 d., pirmadienis

Kepta višta pagal kepto gaidžio receptą

Kai galvoju apie keptą vištą, visada prisimenu savo mamą ir česnakus. Ne todėl, kad jie būtų baisiai panašūs, bet todėl, kad galvoje įsitvirtinę tokie dar blausiai saulėti vaikystės prisiminimai, kaip prieš šventes mama kepdavo vištą. Visada visą, nepjaustytą. O prieš kepdama ją smagiai įtrindavo smulkiai kapotais česnakais, juodaisiais pipirais ir druską. Vištos pilvą prikimšdavo rūgščių obuolių ir pašaudavo į orkaitę. Nelabai menu, kaip mes tą vištą valgydavom, bet jos paruošimas orkaitei kažkodėl atrodė magiškesnis už gruzdančios odelės triauškinimą.

Taip prisisvajojus apie keptą vištą, vieną šaltą šeštadienį Halės turguje nučiupau puikią naminę paukštę - daugiau nei dviejų kilogramų svorio, švariai nupeštą, su širdele, skilviu ir kepenėlėmis ir stamantriomis šlaunimis. Kepiau pagal Zawadzką, be česnakų, tik pasūdžius ir palaistydama nutekėjusiais riebalais.