2016 m. gegužės 20 d., penktadienis

Įvairūs cukrinukai

Pastebėjau, kad tapo labai madinga kalbėti ir rašyti apie tai, koks blogas yra cukrus. Nėra jis geras, tačiau šįkart neketinu nei jo pasmerkti, nei išteisinti. Cukraus beveik nevartoju ir net kartais sau leidžiu kitus paraginti nuo jo nusigręžti, tačiau turiu ir mano širdžiai mielą papasakotą atsiminimą, kuriame veikia cukrus ir mano tėtis-kai-dar-buvo-mažas.

Mano tėtis labai mėgsta saldumynus – visada juos mėgo. Mes abu sutariam, kad geras desertas turi būti saldus, riebus ir skanus. Bet ne apie tai. Kai mano tėtis buvo mažas, riebių ir saldžių skanėstų jo akiratyje pasitaikydavo retai. O gal ir visai nepasitaikydavo, todėl mano tėtis, kuris tada buvo dar tik padykęs berniūkštis, anksčiau ar vėliau surasdavo visus savo mamos išmoningai suslapstytus saldumynus. Nesvarbu, ar jie būdavo sukišti į spintoje vasarojančių paltų kišenes, ar paslėpti tarp patalynės sluoksnių, ar tiesiog neapdairiai padėti spintelėje – svečiams. Mano tėtis pasiglemždavo juos visus. Va taip.

O jei ne(be)rasdavo nieko skanaus, tuomet kibdavo į cukraus maišą – kai mano tėtis buvo mažas, cukrus buvo sveriamas ir namuose saugomas medžiaginiuose maišuose. Tai to maišo kampą prakrapštęs mano tėtis įsitaisydavo ilgai neišsenkantį saldumo šaltinį ir misdavo juo kaip koks Remas ar Romulas vilkės pienu.

Tiek trumpai apie cukrų. Taip jis nenaudingas, bet žavingas (kaip ir visos kitos sudedamosios gyvenimo dalys, kurias siūloma vartoti saikingai ir atsakingai). Nors kaip, nenaudingas. Naudingas - bobutė, kuri irgi kažkada buvo maža, man pasakojo, kad seniau būtent cukrumi merginos standindavo garbanas.