Grietininiai sausainiai ir atostogos Toskanoje

Mažąsias vasaros atostogas leidome Toskanoje. Kelionė buvo tokia nei tai labai sėsli, nei tai pareikalavusi nuolatinės parengties vietovių kaleidoskope. Pakėlę sparnus į Italiją svajojome apie tingų mėgavimąsi saule, jūra, vynu, maistu ir neperskaitytomis knygomis, bet vos tik pastatėme po koją ant itališkos žemės - pajutom nenumaldomą norą judėti nuo taško A į tašką B, tada į tašką C, tašką D ir taip toliau per visą itališką abėcėlę. Įtempus vadeles, tačiau pavyko išlaviruoti tarp pussveikio proto ir trokštų malonumų: Cinque terre, Viareggio, Livorno, Pisa, Lucca, San Miniato, Pistoia ir vėrinys mažų kalnų miestelių.

Atostogų pradžioje apsistojome vienoje iš Toskanos palangų - Viareggio, miestelyje, garsėjančiame dviem dalykais - jo paplūdimyje bangų išmestu romantiko P.B. Shelley kūnu ir frito misto di mare. Apie Šelį galite paskaityti, kad ir čia, o apie frito misto di mare pasakysiu tiek, kad gruzdintų įvairių jūros gėrybių ir cukinijų bei morkų kaspinų galima paragauti kiekvienoje užkandinėje ir restorane, kurie dažnai nevengia pasigirti, kad tai jų miestui būdingas patiekalas. Kaip ir priklauso pajūrio vietovei - žuvies restoranai Viareggio puikūs. Arba puikūs buvo tie, kuriuos rinkomės pagal mus apgyvendinusių šeimininkų rekomendacijas.

Nenuvylė palei Lungo Molo Del Greco prišvartuota "La Barchina Fish & Fried", pamaloninusi gruzdintais ančiuviais, krevetėmis ir džiovintos sūdytos menkės spurgytėmis po to, kai visai nedraugiškai prieš mūsų nosis užsitrenkė perpildyto "L'Ippocampo" durys. Pasirodo, kad už uosto dokų įsikūrusioje paprastutėje užkandinėje staliuką reikia rezervuoti iš anksto... Taip pat išbandėme Giacommo sąraše buvusį "Gli Amici del Gusto"ir netoliese veikusią "La Posteria" – du gana neblogus itališkus restoranėlius (abu ruošia puikius frito misto di mare).

Kokia Italija be picos! Geras picas kepa "Nuova Viareggio", kur jų laukti kas vakarą nusidriekia keliasdešimties alkanųjų eilė (vieta garsėja savo pizza marinara). Mums taip pat patiko buvusioje anglikonų bažnyčioje įkurta "La chiesina" – kaip sakė vietiniai – "čia neblogai dera maisto kokybė su kaina". Manau, kad su desertais virtuvei dar reikėtų pasistengti, bet mano čia valgyta pica su rikota, cukinijų žiedais ir ančiuviais buvo oho, gruzdintos jūros gėrybės – oho oho, o keturiais būdais ruoštų midijų užkandis - oho oho oho (vienas iš tų keturių būdų – pomidorų padaže troškintos veršiena įdarytos midijos. Mh.).

Ledais mėgavomės iš "Gelateria Kremmy", kur po vakarienės susirykiuodavo Viareggio močiutės su lepinti atvestais vaikais ir Marco Polo rajone apsistoję poilsiautojai. Taip pat ankštoje Livorno ledainėje "Gelateria la mela stregata", kur mus atvijo nebepakeliamas karštis. O štai romą nuo pirštų nulaižėm valgydami visiškai nepriekaištingas romo bobeles iš kaiminystėje buvusio "Pagnomo" vitrinos. Lucca miestelyje nustebino cecina ir pizza margarita, kepama iš pažiūros gerokai apšiurusioje "Pizzeria da Felice", Pizoje - nuošalioje gatvelėje gauta lėkštė prinokusio meliono ir prosciutto crudo ir maloni akistata su Keith Haring - gaiviniesi espresso ir apžiūrinėji Keitho pasaulį.

Itališkas atostogas baigėme toskaniškame XVII a. dvare, kuriame patys grilinome jūros gerybes, o kaiminystėje vakarieniavome slow food'iniame "I Diavoletti" ir viename iš dvariškų ūkių "Fattoria di Petrognano" - kalno šlaitę įsikūrusioje alyvuogių aliejaus spaudykloje ir vyno darykloje, veidu atsisukusioje į vynuogynų slėnius. Paskutinės vakarienės metu man į širdį smigo absoliučiai nuostabus Vin Santo su cantucci'ais. O šio ūkio alyvų aliejus tapo šįkart menkai primedžioto gastronominių suvenyrų krepšelio vinimi.

Grietiniai sausainiai neprimena toskanietiškų cantucci'ų, bet tikrai yra puikus skanėstas, tinkantis lietingoms atostogoms Lietuvoje, kai vakarais veikiau norisi delnais suspausti puodelį su šita mėtų arbata, nei tingiai gurkšnoti vėsų prosecco. O ypač tokiomis lietingomis dienomis kaip ši, kurios merkiamus praeivius jaukiai stebiu sedėdama ant savo virtuvės palangės. Kartu su Katinu. Atostogos.


Originalus receptas

500 g miltų,
300 g sviesto,
300 g cukraus,
10 karčiųjų migdolų,
2/3 stiklinės grietinėlės,
1 kiaušinis,
3/4 - 1 stiklinė saldžiųjų migdolų.

500 g aukščiausios rūšies miltų sumaišyti su 300 g išplauto ir gabaliukais supjaustyto sviesto bei 200 g smulkaus cukraus, keliais sugrūstas migdolais ir tokiu pat kiekiu grietinėlės, kad tešlą būtų galima pjaustyti. Iškočioti peilio briaunų (???? - R.) storumo blyną, išspasuti formele figūrinius sausainius, patepti išplaktu kiaušiniu, pabarstyti smulkiai supjaustytais saldžiaisiais migdolais, cukrumi ir iškepti nelabai kaštoje krosnyje.


Patirtis ir patarimai

Receptas gana paprastas ir tikrai nereikia laužyti galvos, kada ką ir po ko dėti, maišyti ir kaip košioti. Na, nebent gali kilti klaustukas, kodėl reikia tešlą kočioti peilio "briaunų" storio (che che che). Nereikia, čia nedidelė korektūros klaida. Tešlą kočiokite peilio kriaunų (arba maždaug 1 cm) storio ir tuomet išspauskite norimų formų sausainius.

Aš savuosius sausainius išpjoviau apskrita formele, jų viršų patepiau grietinėle (nes pagailo kulti kiaušinį dėl kelių brūkštelėjimų teptuku), papuošiau migdolais ir sutrupintomis kakavos pupelėmis, pašoviau į iki 180'C laipsnių įkaitintą orkaitę. Kepiau apie 10-12 minučių, o ištraukus ataušinau ant grotelių.

Sausainiai buvo nuosaikiai saldūs (t. y. ne per daug saldūs), trapūs, o migdolai suteikė lipnokos drėgmės. Tiesa, vietoje karčiųjų migdolų įlašinau keletą lašų migdolų esencijos (dėl kvapo), nes karčiųjų išteklius išsėmiau jau net nepamenu kada.

Štai, šiek tiek pakeistas grietininių sausainių receptas pagal Zawadzką:

250 g miltų,
150 g sviesto,
100 g cukraus,
1/3 stiklinės grietinėlės (apie 60 ml),
1 kiaušinio trynys,
1/2 stiklinės saldžiųjų migdolų,
keli lašai migdolų esencijos,
grietinėlės sausainių paviršiui aptepti,
kapotų migdolų, kakavos pupelių sausainiams papuošti.

P. S. Ne apie sausainius, apie Viareggio ir villa Argentina. Jei ten keliausite - aplankykite.