Rožinis mozūras

Originalus receptas

400 g migdolų,
400 g cukraus,
4 citrinos,
1,5 stiklinės rožių uogienės

Glajui:
600 g cukraus,
2-3 apelsinai.

400 g išgliaudytų saldžiųjų migdolų sugrūsti su 400 g cukraus į vientisą masę, įspausti keturių citrinų sultis. Išmaišyti, sukrėsti ant išklotų paplotėlių ir iškepti nekarštoje krosnyje. Kai atšals, storai aptepti rožių uogiene ir užpilti šiuo glajumi: 600 g cukraus patrinti į du apelsinus, užpilti dviejų arba trijų apelsinų sultimis, išvirti tirštą sirupą ir valandą trinti, kol taps kaip kremas. Užpilti juo mozūrą ir apdžiovinti. 

  

Patirtis ir pasiūlymai

Šį rožinį mozūrą nusprendžiau gaminti, nes šaldytuve jau ilgiau kaip metus stovėjo rožių uogienės stiklainėlis. Vis laikiau „prie progos“. Besibaigiant uogienės galiojimo laikui ir atėjo ta proga – Motinos diena.

Siūlyčiau tokį tešlos receptą:

400 g migdolų,
400 g cukraus,
300 ml citrinos sulčių,
1,5 stiklinės rožių uogienės.


Kepti 45 min. 150‘C karštumo orkaitėje.

O toliau – mano nuotykiai kepant rožinį mozūrą :) 

Pirmiausia -  tai baiminausi, kad nebūtų įvelta didelių netikslumų ir man nereikėtų išmesti pusės kilogramo migdolų ir cukraus. Bet laimei taip nenutiko. Tik teko šiek tiek atsargiau elgtis su citrinos sultimis. Na, ką aš žinau, kokio dydžio citrinos buvo XIX a. Lietuvoje? Gal labai mažos ir nesultingos. Todėl į migdolų ir cukraus masę citrinos sultis pyliau po 100 ml. Ir prireikė įpilti tik 300 ml sulčių (trijų didelių citrinų) ir migdolų miltai pavirto į šaukštu kabinamą, tirštos grietinės konsistencijos, tešlą.  

Išliejau apskritimus ant kepimo popieriumi uždengtos skardos ir vis abejojau, ar be jokio kiaušinio šis tvarinys iškeps. Juo labiau, kad mano draugė Zawadzka apie kepimą užsimena labai lengvabūdiškai. Atseit, iškepk nekarštoje krosnyje. Ir ką tai reiškia man, kai kepu elektrinėje orkaitėje?! Pasukau galvą ir nutariau, kad 150‘C bus tinkama „nekaršta krosnis“. Bet tuomet kilo kitas klausimas – dėl žodžio „iškepti“. Kada iškepa migdolai su cukrum? Neturėjau nė žalio supratimo. Tikrinau kas 15 min. Kai praėjo 45 – iškepė. Tikrai iškepė žiauriai skanūs papločiai. Paragavau kampelį, kuris liko dailinant lakštus. Skonis skleidžiasi kaip prabangūs kvepalai – pirmiau pajunti rūgštumą, tuomet atsliūkina saldumas ir galiausiai padvelkia migdolai.... Mmm...  

Atvėsinau papločius ant grotelių, tuomet nulupau kepimo popierių ir sutalpinau apipjaustytus lakštus į kepimo formą. Sutepiau rožių uogiene. Tiesa, kai pradariau šią uogienę, tai namai prisipildė tokio senstelėjusios smetoniškos tetulytės aromato – kažkokių seniai uostų kvepalų. Malonių kvepalų.  

Taigi. Iki tol viskas ėjosi praktiškai puikiai. Bet kaip sakoma, negirk dienos be vakaro, o neperšokęs griovio nesakyk „op“.... Zawadzka sakė, kad išvirtą glajų reikia plakti valandą. Žinojau, kad plaksiu ne rankomis, bet... pašoviau likusius du papločius ir puoliau virti glajaus. Galvojau, kad va, kaip tik 45 minutės, tai ir tie iškeps ir šitas jau bus gatavas.  

Glajus sutirštėjo labai puikiai. Gavosi gražios geltonos spalvos (tiesa, aš netryniau cukraus į apelsinus, o įtarkavau į glajų apelsino žievelę).

 

Tuomet, mano manymu jau tirštą glajų supyliau į kombainiuką. Kaip ir reikėjo tikėtis, jis iki kreminės masės glajų suplakė per kokias 10 min. (ir tai su pertraukėlėm), o visą likusį laiką man teko vis jį paplakti ir pakrutinti, kad nesustingtų. Galiausiai net šaukštą vandens įpyliau. Na, bet čia viskas išsisprendė. Glajų turim.

Ir tuomet atėjo kritinė šio nuotykio minutė – glajaus užliejimas. Nenorėjo jis lietis, o tingiai rangėsi ant suteptų papločių, greitai aušo ir niekaip neuždegė šonų. O blogiausia, kad suspaudė papločius ir ištekėjo lauk dalis uogienės. Tad mano rožinis mozūras gavosi toks panašesnis į pasišiaušusį plokštainį. Vaje, vaje.....

Iš nevilties net indų nebeploviau (ačiū vyrui), o griuvau miegot. Bet kitą dieną vis tiek teko spręsti klausimą – puošti ar nepuošti. Tiksliau slėpti tą mozūrą ar neslėpti. Nutariau slėpti. Ir paslėpiau po karamelizuotais apelsinų griežinėliais. Vyras sakė, kad gal nereikėjo, bet aš sakiau, kad reikėjo. Na, ir finale rožinis mozūras tapo apelsininiu mozūrų.

Trumpai apie apelsinų karamelizavimą. 2 apelsinus supjausčiau plonais griežinėliais ir pakaitinau sirupe (stiklinė cukraus ir šaukštas vandens, daugiau skysčio atsirado iš pačių apelsinų) apie pusvalandį.

Ar kitą kartą kepčiau? Geras klausimas. Tikriausiai kepčiau, tik kitą kartą kepčiau mažesnio skersmens papločius, kad jų gautųsi daugiau ir mozūras (ir išvis, kas tas mozūras?) būtų aukštesnis. Arba dar geriau, kepčiau kelis mažus rožinius pyragaičius, o ne vieną didelį mozūrą. Šį kartą iš recepte nurodytų produktų gavosi 4 maždaug 24 cm skersmens blynai.

Pasvarstyčiau, ar nereikia tik į rožių uogienę pilti šiek tiek želatinos, nes dabar jos tikriausiai liko tik tiek, spėjo susigerti į lakštus, nors drėgmės kepiniui netruko. Nors gal ir ne, nereikia tos želatinos, veikiausiai reikėtų užpylus ant kiekvieno lakšto uogienės, reikėtų luktelėti, kol ji susigers, o tada kloti antrą lakštą. O glajų tai išvis, virčiau tik tada, kai lakštai būtų jau sutepti.

O skoninės savybės? Na, skonis – tai visiškai skonio reikalas. Brolis suvalgė tris gabaliukus, nors prieš tai sakė, kad šito torto trūkumas, kad jo negalima daug suvalgyti. Skonis tikrai buvo daaaug geresnis už vaizdelį (nors ir tas vaizdelis netoks jau tragiškas buvo, kai akis priprato). Jei šiek tiek objektyviau – skonis labai intensyvus – pats mozūras toks saldžiarūgštis, o glazūra labai jam kontrastinga – saldi. Mozūras buvo drėgnas, rožių uogienė gerai susigėrė (tikrai geriau negu, kad aš tikėjausi).

Beragaudama pajutau, kad geriausias derinys būtų – nedidelis rožinio mozūro gabalėlis ir espreso puodelis. Būtų liux. Pabandykit, tik nekartokit mano klaidų :)