Avienos arba veršienos kepenų „motiejukas“ kitaip

Originalus receptas

1 avino arba veršio kepenys ir 1 plaučiai,

1 šaukštas grietinės,

1 stiklinė grūstų džiūvėsėlių,

1 stiklinė pertrintų grikių kruopų,

2 šaukštai pieno,

0,75 stiklinės taukų,

druskos, juodųjų ir kvapiųjų pipirų,

5 kiaušiniai.

Lietiniams:

3 kiaušiniai,

1,5 stiklinės pieno,

1 stiklinė miltų.

Avino arba veršio kepenėles ir plaučius minkštai išvirti. Smulkiai sukapoti, įberti puoduką grūstų džiūvėsėlių, puoduką pertrintų grikių kruopų, įdėti šaukštą grietinės, įpilti du šaukštus pieno, pusę puodelio lydytų taukų, įberti juodųjų ir kvapiųjų pipirų ir druskos, supilti išplaktus kiaušinius. Viską išmaišyti, ištepti puodą taukais, iškloti lietiniai, sudėti faršą, ant viršaus vėl uždėti lietinių ir gerą valandą kepti krosnyje; atskirai patiekiama rudojo saldžiarūgščio padažo.

Patirtis ir patarimai

Na, štai. Pagaliau kąsnelis XIX a. vilnietiškos virtuvės egzotikos. Kai radau „motiejuko“ receptą „Lietuvos virėjoje“ – suraukiau nosį. „Fe“, – pagalvojau, – „plaučiai....“. O bičiuliams pažadėjau tokį „motiejuką“ iškepti, jei tik jie valgys. Taip sakant, burtai buvo mesti, vieną dieną buvo papjautas ir avinėlis, o jo vidinis turtas atkeliavo tiesiai į mano virtuvę.

Net neįsivaizdavau, kaip atrodo ir kokio skonio tie plaučiai. Atsargiai išvyniojau ir beveik nežiūrėdama sumečiau į dubenį. Kai pažiūrėjau – nustebau – labai neblogai atrodė arba bent tikrai tris kartus geriau nei galėjau įsivaizduoti. O plaudama pajutau, kad labai malonu juos lytėti – lengvučiai ir tokie minkšti, purūs kaip vatiniai. Pažiūrėkit. Tikrai nieko baugaus - šitas avinėlis dar nebuvo pradėjęs rūkyti ;)

Taigi, plaučiukus ir kepenis nuploviau, išpjausčiau tai, ko nereikėjo ir sudėjau į puodą su prieskoninėmis daržovėmis, druska ir pipirais. Nesekiau su laikrodžiu kiek laiko virė, kai praėjus maždaug valandai patikrinau – jau buvo išvirę.

Kol plautukai ir kepenys virė – išsikepiau blynus ir komandoje aptarėme tolimesnes gaminimo strategijas. Grikius trinti virtus ar sausus? Greičiausiai, kad virtus, nes sutrynus sausus - gautųsi miltai ir Zawadzka būtų taip ir parašius - įberti grikinių miltų.

Taigi. Smulkiai sukapojau išvirtus plautukus, kepenis ir drauge virusius svogūnus, salierų lapus, petražolės šaknį, sudėjau virtas grūstas grikių kruopas (nors Mindaugas atkakliai laikėsi nuomonės, kad reikėtų sugrūsti nevirtas kruopas), subėriau džiūvėsėlius, įpyliau pieno ir įkrėčiau grietinę. Prisipažinsiu ko neturėjau – tai avies taukų. Mindaugas nuramino, kad ir tas a.a. avinėlis nelabai jų turėjo. Tad paprasčiausiai panaudojau tai, ką turėjau šaldytuve – kiaulės taukus. Manau, kad jie rezultato nesugadino, galbūt kiek pamažino aromato.

Labai patiko pašteto-„motiejuko“ suvystymas į lietinius blynus. Paprasta, pigu ir skanu.

Paruoštą ir suvystytą paštetą kepiau maždaug valandą 180'C karštumo orkaitėje. Kad viršutinis blynų sluoksnis nesudžiūtų - pasinaudojau Mindaugo patarimu (kaip šaunu greta turėtų gerą draugą) ir uždengiau likusiu lietiniu-vienišiumi.

Tiesa, apie skonį. Man buvo tiesiog skanu. Priminė kaimišką paštetą, į kurį, esu tikra, sudedamas visas vidinimas gyvūlėlių pasaulis (ė, čia beveik škotiškas haggis gaunasi?), Mindaugui ir Jovilei – ne (bet gal jie jau patys parašys). Nerijui „motiejukas“ priminė kraujinius vėdarus. Nežinau kodėl, kraujo tai či anė lašo. Gal dėl kepenų.

Jei turėsite progą – pamėginkite išsikepti – paragauti visai verta.