Avienos arba veršienos kepenų „motiejukas“ kitaip


Originalus receptas

1 avino arba veršio kepenys ir 1 plaučiai,
1 šaukštas grietinės,
1 stiklinė grūstų džiūvėsėlių,
1 stiklinė pertrintų grikių kruopų,
2 šaukštai pieno,
0,75 stiklinės taukų,
druskos, juodųjų ir kvapiųjų pipirų,
5 kiaušiniai.

Lietiniams:
3 kiaušiniai,
1,5 stiklinės pieno,
1 stiklinė miltų.

Avino arba veršio kepenėles ir plaučius minkštai išvirti. Smulkiai sukapoti, įberti puoduką grūstų džiūvėsėlių, puoduką pertrintų grikių kruopų, įdėti šaukštą grietinės, įpilti du šaukštus pieno, pusę puodelio lydytų taukų, įberti juodųjų ir kvapiųjų pipirų ir druskos, supilti išplaktus kiaušinius. Viską išmaišyti, ištepti puodą taukais, iškloti lietiniai, sudėti faršą, ant viršaus vėl uždėti lietinių ir gerą valandą kepti krosnyje; atskirai patiekiama rudojo saldžiarūgščio padažo.


Patirtis ir patarimai

Na, štai. Pagaliau kąsnelis XIX a. vilnietiškos virtuvės egzotikos. Kai radau „motiejuko“ receptą „Lietuvos virėjoje“ – suraukiau nosį. „Fe“, – pagalvojau, – „plaučiai....“. O bičiuliams pažadėjau tokį „motiejuką“ iškepti, jei tik jie valgys. Taip sakant, burtai buvo mesti, vieną dieną buvo papjautas ir avinėlis, o jo vidinis turtas atkeliavo tiesiai į mano virtuvę.

Net neįsivaizdavau, kaip atrodo ir kokio skonio tie plaučiai. Atsargiai išvyniojau ir beveik nežiūrėdama sumečiau į dubenį. Kai pažiūrėjau – nustebau – labai neblogai atrodė arba bent tikrai tris kartus geriau nei galėjau įsivaizduoti. O plaudama pajutau, kad labai malonu juos lytėti – lengvučiai ir tokie minkšti, purūs kaip vatiniai. Pažiūrėkit. Tikrai nieko baugaus - šitas avinėlis dar nebuvo pradėjęs rūkyti ;)


Taigi, plaučiukus ir kepenis nuploviau, išpjausčiau tai, ko nereikėjo ir sudėjau į puodą su prieskoninėmis daržovėmis, druska ir pipirais. Nesekiau su laikrodžiu kiek laiko virė, kai praėjus maždaug valandai patikrinau – jau buvo išvirę.


Kol plautukai ir kepenys virė – išsikepiau blynus ir komandoje aptarėme tolimesnes gaminimo strategijas. Grikius trinti virtus ar sausus? Greičiausiai, kad virtus, nes sutrynus sausus - gautųsi miltai ir Zawadzka būtų taip ir parašius - įberti grikinių miltų.


Taigi. Smulkiai sukapojau išvirtus plautukus, kepenis ir drauge virusius svogūnus, salierų lapus, petražolės šaknį, sudėjau virtas grūstas grikių kruopas (nors Mindaugas atkakliai laikėsi nuomonės, kad reikėtų sugrūsti nevirtas kruopas), subėriau džiūvėsėlius, įpyliau pieno ir įkrėčiau grietinę. Prisipažinsiu ko neturėjau – tai avies taukų. Mindaugas nuramino, kad ir tas a.a. avinėlis nelabai jų turėjo. Tad paprasčiausiai panaudojau tai, ką turėjau šaldytuve – kiaulės taukus. Manau, kad jie rezultato nesugadino, galbūt kiek pamažino aromato.


Labai patiko pašteto-„motiejuko“ suvystymas į lietinius blynus. Paprasta, pigu ir skanu.


Paruoštą ir suvystytą paštetą kepiau maždaug valandą 180'C karštumo orkaitėje. Kad viršutinis blynų sluoksnis nesudžiūtų - pasinaudojau Mindaugo patarimu (kaip šaunu greta turėtų gerą draugą) ir uždengiau likusiu lietiniu-vienišiumi.

Tiesa, apie skonį. Man buvo tiesiog skanu. Priminė kaimišką paštetą, į kurį, esu tikra, sudedamas visas vidinimas gyvūlėlių pasaulis (ė, čia beveik škotiškas haggis gaunasi?), Mindaugui ir Jovilei – ne (bet gal jie jau patys parašys). Nerijui „motiejukas“ priminė kraujinius vėdarus. Nežinau kodėl, kraujo tai či anė lašo. Gal dėl kepenų.

Jei turėsite progą – pamėginkite išsikepti – paragauti visai verta.

Komentarai

  1. Iš tikro man skonis pasirodė „įdomus“. Tiesiog neįprastas... bet jeigu kažkas mėgstat kraujinius vėdarus, tai turėtų būti pats tas. O mano pasaulyje apskritai reta žvaigždė yra avies, ar veršiuko subproduktų patiekalai... Iki šiol nebuvau ragavęs kažko iš avies plaučiu/kepenų. bet manau kad jeigu paliktume Zawadzką istorijai, o receptą papildytume daržovėmis, sumažintume kruopų ir įvestume kokią įdomesnę skonio gaidelę (mėtos, kadagio uogų, gal dar kažko... ) gautųsi man priimtinesnis skonis.

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ačiū už komentarą. Taip sakant, skonis - tai skonio reikalas :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Labai mėgstu kepenėles ir paštetus tešloje. Ir plaučių kaip tik turiu, ir kepenėlių tik ne avinėlio, o kiauliuko, ai dar vištienos kepenėlių turėtų būti. Reiks sekmadienį paeksperimentuoti "pamiršus" vyrui pasakyt, kad be kepenėlių, ten ir plaučių yra :)))

    AtsakytiPanaikinti
  4. Kaip ten bebūtų, tų plaučių išties nė nesijaučia. Gal dėl to, kad net neįsivaizduoju kokio jie skonio turėtų būti?
    Spėčiau, kad plaučiai čia reikalingi daugiau dėl "masės".

    AtsakytiPanaikinti
  5. Taip... su tuo skoniu taip jau yra... Kaip ten bebūtų čia buvo visiškai subjektyvus mano skonio atsiliepimas.
    O kepenų tikrai nesijaučia...

    AtsakytiPanaikinti
  6. Kepenų nesijautė? Ar plaučių? Nes manau, kad Nerijui būten kepenys ir sukūrė kraujinių vėdarų iliuziją. Tikriausiai Tave, Mindaugai, išmušė iš vėžių grikiai ar darinėjimo prisiminimai?

    AtsakytiPanaikinti
  7. Hah, suklydau, nesijaučia plaučių. Grikiai tai galėjo išmušt... ,o jei visi darinėjimai mane muštų, tai valgyt nieko negalėčiau... :) Tai laukiam avienos kokletukų.

    AtsakytiPanaikinti
  8. O man, vat kilo toks egzistencinis klausimas, kokio skonio yra plaučiai?

    AtsakytiPanaikinti
  9. Aišku, tuo pačiu galiu sau atsakyti. Priklauso nuo to, ką rūko :)

    AtsakytiPanaikinti
  10. Susidomėjau ir aš šiuo egzistenciniu klausimu: na koks gi plaučių skonis?! Atsakau: panašus į kepenėlių, tik nėra kartumo, struktūra-tarp kepenėlių ir kietos želė. Be plaučių šis patiekalas turbūt būtų per kartus

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Tiesą sakant, nenorėčiau sutikti, kad dominuojantis kepenėlių skonis yra kartumas. Priešingai, mano patyrimu, tinkamai paruoštų kepenėlių kartumas ir salstelėjimas, ir gana ryškus mėsos poskonis yra gerai subalansuoti. Na,bet apie skonį sunku būtų ginčytis - kiekvieno mūsų patirtis yra skirtinga.

      O dėl konkrečiai šio patiekalo, tai manyčiau, kad be plaučiu jis būtų per kietas ir per sausas. O ar per kartus... abejočiau.

      Panaikinti

Rašyti komentarą