Prancūziškos garstyčios

Garstyčios bene seniausias ir plačiausiai paplitęs prieskonis. Kinai jomis gardžiuojasi jau vieną kitą tūkstantį metų. Šį prieskonį kasdien į lėkštę krėsdavo ir graikai. Hipokratas siūlė garstyčiomis gydyti raumenų skausmus, o barbarai romėnai įsigudrino garstyčiomis gardinti ne tik šviežią maistą, bet ir naudoti jas (jąsias, kaip pasakytų Mindaugas)  marinavimui. Garstyčioms neatsispyrė ir prancūzai - karalius Liudvikas XI visur su savimi tampėsi (na, ne jis pats, o tikriausiai vyriausiasis garstytininkas) karališką garstyčių puodą - kad nepritrūktų mėgiamo prieskonio, jei jo nepatiektų viešint kur nors svečiuose (tarsi tai būtų buvę įmanoma). Anglišką vardą "mustard" garstyčios paveldėjo iš prieskonio, gaminto iš garstyčios sėklų ir vyno misos ("must"). Kažin, kodėl lietuviai garstyčias pavadino garstyčiomis? Todėl kad jomis gardino maistą ar čia vėl slavų įtaka?


Originalus receptas

Du svogūnus, keturis sutrintus į miltus laurų lapus ir česnako galvutę užpilti 1,5 stiklinės vyno acto, sandariai uždengti ir pusvalandį virti. Perkošti ir šiuo skysčiu užpilti 50 g pilkųjų ir 50 g geltonųjų garstyčių ir maišant mediniu šaukštu kaitinti ant mažos ugnies, kol sutirštės.



Patirtis ir patarimai

Visgi, tikriausiai reikėjo tas garstyčias sutrinti, o tik tada brinkinti. Bet net jei ir tikrai taip - netrinti grūdeliai vis tiek gražiai išpampo ir suminkštėjo. Taigi, kaip gi aš ruošiau savo prancūziškas garstyčias?

Pasiruošiau marinatą.

Ėmiau po gerą šaukštą baltųjų ir juodųjų (neradau pilkųjų) garstyčių, subėriau į paruoštą marinatą ir pakaitinau.

Išbrinkusias garstyčias supyliau į stiklainėlį ir užsukau. Žiūrėsim, kas gavosi kai užsimanysim ko nors aštriau ;) Stiklainiukas mažiukas - bus galima ji nešiotis kaip Liudvikui XI :)