Šparagai







































Praeitą savaitę Belgijoje džiaugsmingai prasidėjo šparagų sezonas. Per žinias rodė, kaip tuos ūgliukus iš po žemių rausią ir vaikai, ir suaugusieji, o po to palaimingai skanauja garuojančią porciją šviežių šparagų. Tai ir susigundžiau, nors prieš pirkdama tas lazdeles dar apgailėjau šio krašto gyventojus, kad jų protėviai taip vargingai gyveno - virė kriaukles, sraiges, rausė cikorijas ir iš po žemės traukė smidrų daigus.

Originalus receptas

1,25-1,5 kg šparagų,
1,5-2 šaukštai sviesto,
druskos,
džiūvėsėlių.

Šparagus nulupti išilgai, jei per ilgi - nupjauti kotus, nuplauti šaltame vandenyje, surišti pundeliais ir virti pasūdytame vandenyje, kol suminkštės. Išgriebti,atrišti, nuvarvinti, sudėti galvutėmis į vidų, užpilti sviestu su džiūvėsėliais arba baltuoju padažu. 


Patirtis ir patarimai

Kai lupau tuo šparagus, tai džiaugiausi, kad nemato manęs koks nors šparagus globojantis šventasis. Būtų jam širdį skaudėję dėl ano negrabumo... Na, bet nieko. Daugmaž viskas gavosi padoriai.

Šiek tiek noriu patikslini Zawadzkos nurodymą virti šparagus kol suminkštės. Paprastai jie verdami pakankamai trumpai - iki dešimties minučių. Apvirtus šparagus galima iškart įmerkti į šaltą vandenį, kad jie išliktų traškūs. Blanširuotus šparagus galima valgyti su norimu padažu ar dar papildomai apkepinti svieste.

Nupjauti reikėtų apie vieną centimetrą daržovės kotelio. Beje, surišti pundeliais šparagai verdami stati aukštame puode. Pilama šiek tiek vandens, kad apsemtų tik daržovės kotelį, o skanioji dalis paliekama garintis. Savuosius aš viriau paprasčiau - tiesiog suguldžiau puode ir po to kelių minučių pirties sumerkiau šparagus minutei į šaltą vandenį.

Ties,a kaip žinoti, ar šparagai švieži? Belgai sako, kad šparagų pundelis švelniai paritinėtas tarp delnų turi barškėti kaip lazdelės. Skanaus!

P.S. Ir tikrai nereikia tokio kiekio šparagų - pusantro kilogramo. Taip paruoštų pakanka žmogui po kokius 6-8 stiebelius. 


Komentarai

  1. Labai laukiu šparagų sezono Lietuvoje. Mėgstu juos. Bet teks, turbūt, dar iki gegužės palaukti.
    Na, jei jau belgų protėviai varguoliai, tai ką šnekėti apie lietuvių, kurie tokiu sezonu visokiausiomis dilgynėmis, balandomis, žliugėmis, kiaulpienėmis ir rugštynėmis mito?

    AtsakytiPanaikinti
  2. Ir dar varniukais bei gi pelėdomis :) čia kažkaip prisiminiau Donelaitį. Visi tada buvo šiek tiek varguoliai ;)

    Bet, kaip skaičiau kažkada kažkokiam straipsnyje, mūsų protėviai kartu su dilgynėm (beje, superinė idėja dėl dilgėlinio sviesto!) balandom ir visokiomis žliugėmis retkarčiais ir mėsos pakapodavo. Atseit todėl mes dabar esam mažai nutukę, nes organizmai prisimena ne tik badą, bet dar turi ir mėsos virškinimo atmintį :)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Pilnai sutinku, nes mūsų klimato juostoje be mėsos tikrai sunku būtų. O varniukų visai įdomu būtų paragauti.

    AtsakytiPanaikinti
  4. Paragauti, tikriausiai, kad įdomu, bet vat, ruošti tai aš jų kažkaip nenorėčiau. Yra Zawadzkos knygoj keptų balandžių receptas. Yra čia pirkti ir tų balandžių, bet vis nesiryžtų - tokie man jie negražūs - pajuodę-pamėlę...

    AtsakytiPanaikinti
  5. Pritariu Rūta dėl tų pamėlusių paukščių... aš jų irgi neperku net apsirikus, kaip sakoma. O ir ragavau vienąkart, nesužavėjo ;)

    AtsakytiPanaikinti
  6. Ragavai keptų karvelių? Žinoma, skamba kaip pasakų maistas... :)

    Bet man dar baisiau atrodo tos bulvės dydžio nupeštos putpelytės... Tokius paukščiukus Zawadzka siūlo ruošti net nedarynėtus.

    AtsakytiPanaikinti
  7. manau tai buvo putpelytės, bet kažkaip... mažoka aukso ;)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą