Susukti sausainiai


















Baigiasi vasara ir atostogos. Kelionių įspūdžiai ir kūrybiniai sumanymai rykiuojasi į spalvingas gretas ir nekantraudami laukia savo eilės išlįsti į dienos šviesą. Šiandien prasidėjo paskutinė vasaros (atostogų) diena ir Europos vyrų krepšinio čempionatas. Jau ryt atkeliauja dėdė Rudenėlis ir jo brolis Derlius. O kartu su jais atplasnoja ramybė ir rudeninė darna. Niekur nebereikia skubėti, verstis per galvą ir nerimauti, kad vis tiek nesuspėsi. Ruduo tuom ir nuostabus, kad savo pilnatve užliūliuoja ir mūsų širdis. Gyvenimas grįžta į senas vėžes. Vaikai suklega į mokyklas, o mamos suka galvas kaip ir kuo nustebinti bei pamaloninti mažuosius ir didžiuosius mokslinčius. Paprasti susukti sausainėliai kaip tik tai, ko reikia prie puodelio šiltos arbatos ar stiklinės šviežio pieno.


Originalus receptas

200 g sviesto,
200 g miltų,
2 kiaušiniai,
7 g mielių,
2 šaukšai grietinės,
1 stiklinė uogienės,
0,5 šaukšto sviesto,
1 kiaušinis.

Išmaišyti 200 g išplauto sviesto, 200 g miltų, du kiaušinius, 7 g mielių, du šaukštus grietinės, užminkyti tešlą ir iškočioti peilio kriaunų storumo lakštą, supjaustyti stačiakampiais, patepti uogiene arba marmeladu, tris kartus persukti, sudėti ant skardos, išteptos sviestu, ir trumpai pakildinti. Kai pakil, patepti kiaušiniu ir iškepti vidutiniškai prikūrentoje krosnyje.


Patirtis ir patarimai

Suktuosius Zawadzkos sausainius kepiau iš pusės nurodytų produktų normos. Gavosi nei daug, nei mažai - penkioliką trumpų suktukų. Miltų teko berti šiek tiek daugiau nei 100 g, bet visai neseniai man prašviesėjo akys, kodėl taip su tais miltais nutinka. Šiuo metu kaip tik skaitau temperamentingosios Julia Child prisiminimus apie gyvenimą Prancūzijoje (Child J., Prud'homme A. My life in France.- London: Duckworth Ovelook, 2009.). Skyriuje, kuriame ji pasakoja apie tai, kaip su bičiulėmis rašė kulinarijos knygą (taip, tą, pagal kurią buvo gaminama filme "Julia&Julie"), J. Child aprašo kaip su siaubu atrado, kad amerikietiški ir prancūziškai miltai skiriasi ir su amerikietiškais pagal prancūzišką receptą neprekaištingo patiekalo tai jau nepagaminsi:

"Eksperimentuodamos su receptais, įrankiais ir ingridientais atradome keletą naudingų dalykų. Ieškodamos geriausio pyrago plutelės varianto, nutarėme išbandyti ir prancūziškus, ir amerikietiškus ingridientus. Ir... savo siaubui atradome, kad prancūziški miltai yra tankesni negu jų priešininkai JAV, ir kad traškią tešlos plutelę prancūzai gali pagaminti naudodami trečdaliu mažiau riebalų. Kodėl gi taip? Turėjau tai sužinoti. Galiausiai nutarėme, kad chemikalai, kuriuos Amerikoje naudojo norėdami iki begalybės prailginti miltų galiojimo laiką, pašalindavo iš miltų ir dalį riebalų. Tuo tarpu Prancūzijoje buvo pardavinėjami natūralūs, chemiškai neapdoroti miltai, nors tokie ir galėjo greičiau pasenti bei apeiti kirmėlėmis. Todėl tam, kad pagal mūsų receptus galėtų sėkmingai gaminti amerikiečiai, nutarėm išandyti skirtingas miltų-sviesto, miltų-margarino (kuriuo aš bjaurėjausi ir vadinau "tuo kitu užtepu") ir miltų-"Crisco" proporcijas. Išragavom karštas ir šaltas tešlos pluteles bei remdamosios savo eksperimentais, nustatėme reikiamas proporcijas. Tai buvo intensyvus, bet tuo pačiu ir malonus, mokymosi procesas." (p. 136).

Kas gi galėtų paneigti, kad šiandien pardavinėjami miltai nėra tokie, kaip penktą dešimtmetį Amerikoje? Todėl, tikriausiai, nieko labai keisto, kad XIX a. viduryje Zawadzkos nustatytos produktų kepiniams proporcijos šiandien nėra labai tikslios. Ech... Žinoma, įdomu, kaip ten išties yra su tuo miltų apdorojimu (konservavimu) chemikalais. O tuo pačiu beveik aišku, kad p. Barštys galėtų prisiekti savo ferariais, kad jau jis tai į miltus nieko daugiau be miltų nededa. Tai va taip. Ir dar vienas pastebėjimas. Naudojant belgiškus eko-miltus, kurie nėra nei akinamai balti, nei nepriekaištingai purūs, jų reikia dėti beveik tiek pat, kiek nurodyta XIX a. recepte. Na ir ką mums šitas faktas sako?


















Bet sugrįžkime prie suktukinių sausainių. Iškočiotą ir stačiakampiais supjaustytą tešlą pertepiau figų marmeladu (kaip tik spintelėje dūsavo niekaip nepasibaigiantis šios uogienės indelis), bet tiktų visi saldžiarūgščiai tiršti marmeladai ar uogienės. Persukau tik vieną kartą, nes supjausčiau, matyt, per trumpais stačiakampiais. Paruoštus sausainius kildinau apie valandą, bet po to pamiršau patepti kiaušiniu (et, bala nematė). Kepiau 180'C karštumo orkaitėje apie 20 min. Iškepusius apibarsčiau cukraus pudra ir štai - skanumėlis! Su balta kava...


Komentarai

  1. Atrodo fantastiškai skaniai. Jei netyčia gaučiau vėl figų uogienės jau žinau kur naudočiau :)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Kaip tik turiu figų uogienės iš italijos parsivežus. Sausainiaiatrodo nepriekaištingai. O receptas iš Julios knygos ar Zavadskos? (šiaip smalsu, kuri čia tokius ggėrius kepė)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Egle, šituos suktukus kepė Zawadzka. Julią paminėjau ik todėl, kad radau gerą pastebėjimą apie tuos-pačius-skirtingus produktus. Mat šie skirtumai man baisiai baisiai svarbūs, kartais dėl jų į šiukšlių kibirą nukeliauja kelioliką kiaušinių ir puskilogramis miltų :)

    O figų uogienė - tai tik mano pasirinkimas, Zawadzka nieko nepataria šiuo klausimu :) Tad, Indre, gali kepti su visomis per vasarą užderėjusiomis uogienėmis ir marmeladais :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą