Puikiosios spurgos

Skaniausios ever spurgos - Kaune, "Ekspreso" spurginėje, kuri nesikeičia nuo mano vaikystės. Čia verdamos lygiai tokios pačios spurgos, kaip ir prieš kokius dvidešimt penkis metus. Dirba ta pati padavėja, kurią aš buvau praminus "keturasdašimt-penkasdašimt", nes ji labai kietai ir keistai taria skaičius. Nė per plauką nesikeičia spurginės interjeras - per visą siauros patalpos ilgį nutįsęs dvipusis baras, kurio viduje sukasi vikrios padavėjos. Patalpa apsupta veidrodine siena, su nedideliais, lyg tai dirbtinės odos, ornamentais. Iš Laisvės alėjos pusės - eilė neišvaizdžių langų, pridengtų baltomis kaproninėmis užuolaidomis ir neoninis užrašas virš jų - "Ekspresas". Vaikystėje čia (ir į kitoje Laisvės alėjos pusėje buvusią spurginę taip pat) užsukdavom su prosenele, kuriai mano mama po to atlaidžiai priekaištaudavo, kad prisikirtom prieš pietus spurgų ir nebeturim apetito.

Ai, tas apetitas. Labai gerai atsimenu anas puikiąsias spurgas - mielinės, gerokai didesnės už mano vaikišką delną, aplietos balkšva cukraus glazūra ir su obuolių džemu, kuris vis taikydavosi ištrykšti pro prakąstą spurgos šoną. Išsinešimui spurgas paduodavo su kvadratine skiaute pilkšvo vyniojamo popieriaus, kuris po truputėlį prisigerdavo riebalų ir pasidengdavo tamsiomis, pirštų galų dydžio, dėmėmis. Po to prosenelė numirė, man sukako penki metai ir tėvai išsikraustė iš Laisvės alėjos į vieną iš naujų Kauno rajonų. Bet ir tada, mokykliniais metais, čia užsukdavom su mama, vėliau - su klasiokėm, dažniausiai su Rūta arba Jurga. O kai skaičiau Birutės Pukelevičiūtės romano "Aštuoni lapai" sceną, kur Birutė su bendraklasėmis po pamokų, nusileidusios laiptais į Laisvės alėją, užsukdavo į ledainę, kurioje į kampą nusviesdavo kuprines ir susėdusios prie baro smaguriaudavo ledais - visuomet įsivaizduodavau savo spurginę. Ir dabar taip pat įsivaizduoju. Galbūt todėl, kad ji per mano gyvenimą nesikeitė nei vieną kartą ir man atrodo, kad ji tokia turėjo būti ir daug seniau, prieš tapdama mano spurgine.

Studentavimo metais čia ateidavom ne tik spurgų, bet už beveik keturis litus suvalgyti puodelio vištienos sultinio su pyragėliu. O tas vištienos sultinys buvo ne ką prastesnis už spurgas - tikrų tikrutėliausias, su dugne stūksančiais vištienos gabalais. O prisrėbusios sultinio, visuomet išsinešimui pasiimdavom ir po spurgą su džemu. Užeidavau į "Ekspresą" ir vėliau, jau dirbdama, vedžiausi čia savo vyrą, kuris tada dar nebuvo mano vyras ir bendradarbius. Ir dabar, kiekvieną kartą, kai turiu progą pasivaikščioti Laisvės alėja, visuomet užsuku į savo vaikystės spurginę, kurioje niekas nesikeičia. Tarsi sename rusiškame animacijos filmuke, kur į mamos namus grįžtantis vyras staiga pavirsdavo mažu berniuku ir iš naujo patirdavo vaikystės nuotykius. Taip ir aš, nes taip net nesąžiningai gerai grįžti ten, kur niekas nepasikeitė.


Originalus receptas

2,25 l sausų kvietinių miltų,
2 stiklinės drungno pieno,
1,5 stiklinės lydyto sviesto,
puodelis cukraus,
60-70 g mielių,
10 trynių,
žiupsnelis druskos, 
0,75 kg taukų.

Trynius išsukti iki baltumo su cukrumi, sumaišyti su kitais produktais, pasūdyti, išminkyti tešlą ir palikti pakilti. Paskui iškočioti ant lentos, stikline išspausti skritulius ir toliau daryti, kaip nurodyta ankstesniame aprašyme*.

* "...kepti įkaitintuose taukuose. Iškeptas dėti ant sietelio, iškloto sugeriamuoju popieriumi, kad nutekėtų riebalai. Prieš patiekiant pabarstyti cukrumi ir cinamonu."


Patirtis patarimai

Spurgų tešlą užminkiau iš pusės produktų (išviriau didelį dubenį mažų spurgelių), savo nuožiūra dar įbėriau vanilės. Miltų sunaudojau 1,1 litro, bet kitą kartą apsieisiu be to papildomo šimto gramų, nes iškilusi tešla buvo vos-vos-labai-nedaug per sunki. Nepaisant to, turėčiau tešlą pagirti už elastingumą ir už tai, kad kočiojama visiškai nelipo prie rankų.

Virimui sunaudojau litrą augalinio aliejaus. Nepamirškite, kad spurgas reikia virti gerai įkaitintame aliejuje, kad jos nemirktų, o virtų. Negalima atsitraukti nuo puodo, nes įkaitę riebalai yra itin karšti, juose maistas labai greitai išverda ir laiku neištrauktas pradeda svilti. Norint išvengti svilimo, patariama į karštus riebalus atsargiai įmesti (veikiau įdėti ar įleisti) nuskustą bulvę, o norint, kad gaminiai neprisigertų per daug riebalų - sakoma, kad į tešlą reikia įpilti stikliuką degtinės. Aš retkarčiais, kai verdu didelį kiekį spurgų, žagarėlių ar skruzdėlyno lapelių, naudoju bulvės metodą. Degtinės nepilu, nes tam, kad kepinys neprisigertų riebalų - pakanka virti išties įkaitusiuose, o ne kaistančiuose riebaluose (tai galima patikrinti įmetus nedidelį gabalėlį tešlos arba įbėrus žiupsniuką miltų - jei jie iškart pradeda virti - riebalai jau pakankamai įkaitę. O kokių triukų imatės Jūs?

Ištrauktas spurgytes nuvarvinau siete, tada subėriau į dubenį, pabarsčiau cukraus pudra ir... dviese jas suvalgėm. Baisiai skanios, tikrai, kad puikiosios spurgos. Rekomenduoju. Su pieniška kakava... puodeliu mėtų arbatos arba kvapnia balta kava. Arba be nieko. Tiesiog gulint lovoj :)