"Vienuoliai"

Pas mus jau pavasaris. Net keista, kai šiluma ir saulė Tave išrengia dar nė nesulaukus Šv. Velykų. Vis dar keista. Jau norisi prisėsti ant žaliuojančios pievelės po žydinčia slyva ar šalia pumpurus brinkinančio rododendro, bet kažkaip nedrąsu - nesigirdėjo dar nei vieno griaustinio... Ir taip gera gera atsagstytu švarku žingsniuoti saulėta gatve, aplankyti bundantį Felikso Hapo parką ar drauge su katinu pasėdėti ant saulės įšildytos palangės ir paskaičiuoti praskrendančius pavasariškus žvirblius.

Pavasarinio lygiadienio proga išsikepiau apskritų riestainiukų, kuriuos Zawadzka meiliai pavadino "vienuoliais". Gal dėl patiekalo asketiškumo, o gal todėl, kad jie šiek tiek primena tonzūromis paženklintus vienuolių pakaušius. O kaip Jums atrodo? Ar kažką panašaus esate valgę? Gaminę?


Originalus receptas

Mažų riestainiukų vėrinį užplikyti verdančiu vaneniu, kad suminkštėtų, bet neištežtų. Pakaitinti iki rudumo nemažą šaukštą sviesto, nuvarvintus riestainiukus pasūdyti, užpilti karštu sviestu ir dar truputį pakepinti.


Patirtis ir patarimai

Nuoširdžiai, kaip per velykinę išpažintį , prisipažinsiu, kad pirmą, antrą ir trečią kartą perskaičius "Vienuolių" receptą - toli gražu nelikau sužavėta. "Išbrinkusios riebaluotos baronkos", - pagalvojau ir atidėjau šį receptą pramuštgalviško įkvėpimo akimirkai.

Negaliu sakyt, kad šiandien man kažkas avantiūristiško susišvietė nuo pavasarinės saulės, bet pamačius dubenyje džiūstančius Erikos ir Ramunės atvežtus Kaziuko riestainiukus, prisiminiau "Vienuolius". Ir tikrai neprašoviau. Puikūs, lėti, bet greitai ir nesudėtingai paruošiami, priešpiečiai.

Dubenyje sudėtus riestainiukus užpyliau verdančiu vandeniu ir palikau brinkti. Manyčiau, kad 2-3 minutėms, neilgiau (bet galite smeigtuku pabadyti mirkstančius riestainėlius ir taip matysite, ar jau jie pakankamai suminkštėję).

Keptuvėje išlydžiau ir pakaitinau sviestą. Įmečiau nedidelę skiltelę česnako, kad ji išleistų savo sultis ir paskanintų "Vienuolius" (tik stebėkite, kad česnakas nepradėtų ruduoti, nes prisvilusio česnako kartėsis sugadins patiekalo skonį).

Į įkaitintą sviestą sudėjau nuvarvintus riestainiukus ir apkepinau iš abiejų pusių. Jei brinkinami riestainėliai netyčia smarkiau patežtų - juos patarčiau ilgiau pakepinti, kad gražiai apskrustų.

"Vienuolius" valgiau lengvai pasisūdžius ir pasigardinus juos česnaku bei rozmarino lapeliais. Nuoširdžiai rekomenduoju pabandyti. Netikėtas XIXa. virtuvės atradimas!

Dar šovė į galva tokia mintis, kad pagardinti aštresniais prieskoniais, "Vienuoliai" galėtų būti puiki šilta užkanda prie alaus.  Ar "greitas maistas" išlipus iš baidarės. Pabandykit!