Persikų arba abrikosų želė

Būna tokių dienų kaip tyčia arba kaip šiandien. Saulė kaitina nuo ankstaus ryto iki pat laidos, o ir naktį oras nespėja ataušti nė per nago juodymą. Atrodo, kad Belgijoje stojo poliarinė saulėkaita nenukrypstanti žemiau termometro žymos "plius dvidešimt". Vidurdienį stulpelis plyksteli iki trisdešimties, pradeda virpėti nuo įkaitusių stogų kylantis oras, kartas nuo karto keistai pokšteli skardiniai lietvamzdžiai ir mūsų katinas niekaip nesugeba rasti išganingos vietos - nesiseka jam dorai snūstelėti nei palindus po lova, nei susirangius ant palyginus vėsių vonios grindų. Pagalvoju, kad ėmus jį taip ir nukirpus - gal be kailinių jam būtų lengviau?



Jei ši tirada Jums panaši į skundą - tai Jūs šiek tiek klystate, nes po apniukusio ir lietaus nuskalbto belgiško pavasario ši karštynė - kaip tik tai, ko reikia, kad protas persijungtu į vasaros rėžimą. Tik rytais toks pareigos ir įsispyrimo į užpakalį jausmas neapleidžia - pramerki akis ir pamatęs giedrą dangų jauti prievolę tuoj pat keltis ir eiti į lauką, gaudyti karštąsias akimirkas kol jos vis dar čia.



Smagiausia stebėti briuselėnus, kurie atrodo tik ir telaukė kol pradės kvailioti termometras: nusimetė neperlyjamus sluoksnius švarkų ir megztinių, basnirčiom įsispyrė į nukleiptus sandalus, pasičiupo įvairiaspalvius paklotėlius ir lyg susitarę nugulė visus parkų pakraščius. Per daug nesukdami galvos - prie gatvės, ne prie gatvės, šalia tvenkinio ar tik šalia gaiviuosius gėrimus pardavinėjančio autobusiuko. Svarbu, kad saulė laižo išbalusias kojas ir strazdanom nutaškuoja vis dar pablyškusius veidus.


Mes irgi pasidavėm masinei migracijai link žalios spalvos. Tai į savo mažą Felix'o Hap'o parkelį, tai į didesnį Woluwe ar prie briuselietiškų Žaliųjų ežerų - į Bois de la Cambres. Susitepam sumuštinį ar pasičiumpam kokį šmotelį vytinto kumpio, keptų ankštinių pipirų butelaitį vandens ir bandom išgyventi tą lauktą karštį. Namuose irgi sunku galvoti apie šiltą maistą, tad išradinėjam įvairias salotas ir šaltas sriubas (nes kiek kartu per savaitę galima srėbti šaltibarščius?). O vakar... vietoj ledų gavom persikų želė. Bet tokios tikros tikros ir sodrios kaip marmeladas.


Originalus receptas

7-8 persikai, 
2 abrikosai,
600 g cukraus,
60 g želatinos arba 8 kojos*,
2 citrinos,
vandens pagal poreikį (bendras skysčio kiekis - 7,5 stiklinės).


Septynis arba aštuonis prinokusius persikus supjaustyti gabaliukais, išimti kauliukus, užpilti vandens, kad apsemtų, suberti cukrų ir ant mažos ugnies išvirti tyrelę. Perkošti per audinį, išspausti, įpilti šiek tiek virinto vandens, kad bendras kiekis sudarytų litrą, įspausti dviejų citrinų sultis, pamaišyti, supilti želatiną, užvirinti ant mažos ugnies, perkošti per medžiaginį maišą arba gabaliuką audeklo, išspausti persiko arba abrikoso sultis, sumaišyti, supilti į formą ir pastatyti ant ledo.


Patirtis ir patarimai

Želė dviems smaližiams gaminau iš keturių nedidelių persikų, kuriuos supjausčiau gabaliukais, subėriau į puodą, įpyliau pusę stiklinės vandens ir pusę stiklinės cukraus. Persikus viriau apie 15-20 minučių, tada pertryniau per tankų sietelį.


Į gautą tyrę įsunkiau šiek tiek citrinos sulčių ir supyliau paruoštą želatiną (sunaudojau du želatinos lapelius). Ją pasiruoškite pagal ant pakuotes pateiktas instrukcijas.







































Valgėm pasigardinę šaukšteliu šviežio minkšto sūrio, kurį vietiniai vadina fromage frais arba blanc.



Galėčiau duoti liežuvį nukirpti - nerealiai skanus ir toks tikras tikras, pats tikriausias skanėstas - sodraus skonio, kvapnus, primenantis marmeladinius saldainius...



Ir tuomet - nebaisūs nei karščiai, nei miesto kaitra. Po tokio tikro tikriausio skanėsto belieka tik mėgauti Briuselio džiazais. Jie pas mus šį savaitgalį.






















* Zawadzka savo knygoje pateikia receptą kaip pasigaminti želatinos. Tam aštuonios veršelių kojos išverdamos su 4,5 litro vandens, gautas skystis perkošiamas per tankų sietą arba audeklą, sustingdomas, tada pašalinamos nuosėdos ir nugraibomi riebalai. Skaidrioji drebučių dalis tuomet dar kartą kaitinama ir naudojama želė gaminti.

Komentarai

  1. Niekaip neatsisakyčiau tokio deserto, nors pas mus šiandien ir lyja :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Rennie, manau, kad ir lietingą dieną tokia želė butų pats tas ;)

      Panaikinti
  2. šyptelėjau skaitydama "60 g želatinos arba 8 kojos". Ar aš čia kažko nelabai supratau, ar čia aliuzija į kiaulės kojas, t.y. tikrąją želatinos kilmę? Labai smagiai persiskaitė briuselietiška vasaros kasdienybė.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ot, tai mano galva! Tikrai, kad perkaito :) Jura, Zawadzka savo knygoje pateikia receptą kaip pasigaminti želatinos. Tam verdamos veršelių kojos, gautas skystis perkošiamas per audeklą, sustingdomas, tada pašalinamos nuosėdos ir riebalai, o skaidrioji drebučių dalis dar kartą kaitinama ir tokia naudojama įvairioms želė gaminti :) (p. 388)

      Ta saulėta kasdienybė tokia ir yra - nukeipusi nuo karščio, bet su desperatiškais bandymais sugaudyti kuo daugiau saulės spindulių. Žmonės čia ir granitinių promenadų pakraščiuose sugeba degintis :)

      Panaikinti

Rašyti komentarą