2012 m. birželio 22 d., penktadienis

Šviežių vyšnių želė su raudonuoju vynu

Kokios Jūsų mėgstamiausios uogos? Žemuogės? Braškės? Avietės? Vyšnios? Serbentai? Agrastai? Mėlynės? Spanguolės? Bruknės? Kurios? Mano - nelabai ir žinau... Tikrai, sakau visai sąžiningai. Žemuogiauti man patinka labiau nei valgyti šias mažytes pamiškių uogas. Nuo mažumės šis vasaros atostogų pradžią žymintis uogavimas man atrodydavo labai romantiškas. Braškės? Hm... gal ne, aš jų labai greitai atsivalgau. Pakanka dviejų trijų užvalgymų ir aš linkusi užbaigti šių rausvaskruosčių sezoną. Sode sirpstantys serbentai ir agrastai? Pastarieji gal. Galėčiau vienu prisėdimu nuvalgyti visą plaukuotom uogom apkibusį krūmelį. Mėlynės ir raudonosios raistų uogos... skanu, bet matyt, vaikystėje jų suvalgiau tiek, kad pakanka iki šiol. O vat, vyšnios ir jų sesės trešnės - visai kita klasė ;)


Raudonos ir sultingos uogos - tikra svajonė. Nors vyšnioms, vis tiek, įnoringai prikiščiau rūgštumą, kuris visuomet tikdavo mano pusseserei Eglei ir niekada man. O dėl trešnių esu kartą ir į medį lipus. Vieną vasaros dieną, drauge su atostogaujančiais pusbroliais išsiruošėm į nebegyvenamą sodybą miško glūdumoje, vien tam, kad paskanautumėme ten augusių geltonųjų trešnių. Trešnės augo apleistame sode greta senosios sodybos pamatų, kuriuose pasikapsčius buvo galima aptikti įvairiaspalvių porceliano duženų ir kitų, anksčiau čia gyvenusių žmonių, buities nuotrupų: metalinių butelių kamštelių, suskilusių glazūruotų plytelių, išblukusių tapetų skiautelių ir rudo stiklo apmusijusių vaistų buteliukų. Sodą iš lėto, bet atkakliai okupavo miško augmenija - obelis iš šaknų bandė išversti naujai dygstančios eglaitės, o trešnių ir vyšnių medžius baigė pasmaugti jų kamienus apsiviję apyniai ir man nepažįstami vijokliai.


Nebūtų buvęs tai vaikų nuotykis, jei siekdama kuo didesnių, saulėje prisirpusių trešnių, nebūčiau neatsargiai pasisukus, slystelėjus ir visu greičiu lėkus iš medžio žemyn. Nuo rimtesnių traumų išgelbėjo kibi apynio kilpa gerokai suveržusi kaklą ir išbrozdinusi ant jo nelygų, peršintį, vyšnių raudonumo dryžį. Tėvams turėjau atrodyti baisokai, bet jų reakcijos nebeprisimenu. Porą savaičių po to vaikščiojau su šiuo koljė, primenančiu saldžias trešnes iš užmirštojo sodo.


Šiandien šių uogų medžioklė daug paprastesnė - parsinešu maišelį iš turgaus ar vietinės parduotuvėlės. Tik, žinoma, skoniu jos niekada neprilygsta toms, geltonoms vaikystės trešnėms. Tiek vyšnias, tiek trešnes mėgstu gurkti žalias. Nieko iš jų nedarau, nes a) uogienei nepakanka kantrybės ir b) skanios jos man ir taip. Tačiau vien tik Zawadzka mane paakino išbandyti kelis kitokius vyšnių valgymo būdus. Jau gaminau šaltą vyšnių sriubą, virtinukus ir tortą su šiomis uogomis, o šiandien atėjo eilė kitam skanėstui - vyšnių želė su raudonu vynu.


Originalus receptas

0,75 litro vyšnių,
stiklinės raudonojo vyno,
600 g cukraus,
truputis cinamono,
2-3 gvazdikėliai,
60 g želatinos arba kojų,
atitinkamas kiekis vandens (iš viso turi būti 7,5 stiklinės skysčio).

2012 m. birželio 15 d., penktadienis

Limonadas ir su tinklaraštininkų diena!

Šiandien smagi diena ir dar net su polėkiu. Laisvu ir vasarišku. Ir ne tik todėl, kad šilta, kad apsunkusius debesis gena atkaklus vėjas ir pro langą matau kaip juodi kregždžių siluetai karpo skaistų dangų. Ir dar gi ne todėl, kad šiandien įsivaikinau pirmą Apple gaminį ir pasigaminau pilną grafiną puikaus citrinų limonadą. Po teisybei, viskas, ką išvardinau - tikrai tikrai nesaikingai papuošė mano šiandieną, kai drauge su viso pasaulio tinklaraštininkais švenčiu tarptautinę tinklaraštininkų dieną - World Bloggers' Day. Vat, savo šventę, o ne futbolo čempionatą :)






Gal gi šiek tiek ir keista su džiaugsmu minėti savo priklausomybės dieną. Na, kaip, pavyzdžiui, atrodytų - Tarptautinė Rūkalių Diena? Arba Pasaulinė Kanapių Mylėtojų Diena, arba ... Visuotinė Parduotuvių Maniakų Diena? Panašiai skamba ir Tarptautinė Tinklaraštininkų Diena, kurią aš džiūgauju dėl savo prieraišumo tinklaraštininimui. Jau kažkada pasakojau, kad nebegaliu ir nebenoriu galėti gyventi be galimybės viešai lieti mintis ir Jūsų akivaizdoje kapstytis po vaikystės prisiminimus. Nes man tinklaraščiai patapo daugiau nei gyvenimo būdas, kaip kad dažnai apibūdinamas tinklaraščio kūrimas. Man - tai maloni priklausomybė, kurios paragavus negaliu sustoti, kurią bevalgydama noriu vis daugiau ir kurią pasičiupę mano pirštai tik dar labiau užsiriečia į mane, kad tik ta priklausomybė netyčiom neišsprūstų. Tikriausiai ir Jums panašiai, ar ne? Tad nedaugžodžiaujant - su TarptautinePriklausomų Tinklaraštininkų Diena!

O ta proga - gaivus ir šiek tiek nostalgiškas limonadas. Balkšvas ir lengvai drumstas lyg iš tarpukario reklamų. Bent jau aš, tai visuomet taip įsivaizduoju tą tikrąjį limonadą (limon-adą), kurį gėrė ir Tomas Sojeris (juk gėrė, ar ne?), ir Pepė Ilgakojinė, ir kiti personažai. Panašų turėjo gerti ir mūsų seneliai-dar vaikai, kai tada, prie Smetonos, buvo atvykę pasisvečiuoti į laikinąją sostinę Kauną. Bent jau maniškė bobutė tai tikrai tada tokio ragavo.


Originalus receptas

Per sietelį išspausti dvylikos didelių citrinų sultis. Iš 1,5 kg cukraus ir 2,5 stiklinės vandens išvirti tirštą sirupą, dėl kvapo įmesti citrinų žievelių, atvėsinti ir supilti sultis. Perpilti į butelį ir vartoti su šviežiu vandeniu ir ledu.


Patirtis ir patarimai

Iš Zawadzkos nurodyto kiekio galima būtų pasigaminti vonią limonado. Nes norint išgerti stiklinę limonado, pakanka vandeniu atskiesti vieną šaukštą sirupo. Tad aš šiek tiek susimažinau proporcijas. Sunaudojau 200 g cukraus ir 0,3 stiklinės vandens, bet net keturių citrinų sultys - man patinka šiek tiek rūgščiau.

Cukrų su vandeniu užvirinau ir maišydama pakaitinau apie 2 minutes. Tuomet įbėriau šaukštą tarkuotos citrinos žievelės ir palikau, kad atvėstų. Per tą laiką išspaudžiau keturių citrinų sultis, jas perkošiau ir supyliau į atvėsusį sirupą. 

Vandeniu skiedžiau santykiu 1 valgomasis šaukštas sirupo : 1 stiklinė vandens. O Jūs gamindama limonadą - ragaukite - jei per saldu/rūgštų - pilkite daugiau vandens, jei per mažai saldumo - įpilkite dar šaukštą ar du sirupo. Gėrimą atvėsinom ledukais su mėtų lapeliais ir citirinų gabaliukais. Mmmm, skanu, kaip du medu.







































Kartu tinklaraštininkų dieną švenčia:
http://valgomeuropa.blogspot.com/2012/06/virtualus-tinklarastininku-dienos.html
http://receptumedis.lt/wordpress/2012/06/kiaulienos-nugarines-suktinukai-su-grybais/
http://violetos-kambariukas.blogspot.com/2012/06/spinatu-ir-ridikeliu-salotos-ir.html
http://surfingtheworldcuisine.blogspot.com/2012/06/happy-international-bloggers-day-su.html
http://egliukasm.blogspot.com/2012/06/tinklarastininku-dienai-smagus.html
http://gpmagija.blogspot.com/2012/06/baklazanu-uzkandis.html
http://www.neringa-blogas.com/kulinarija/tortai/morenginis-tortas-su-kavos-kremu-ir-datulem.html
http://www.forellesreceptai.lt/sokoladiniai-saldainiai-su-zemes-riesutu-sviestu
http://www.drfoodblog.com/index.php/2012/06/14/mini-aubergine-pizzas/
      


2012 m. birželio 9 d., šeštadienis

Grietininiai blyneliai







































Prancūzų kursuose vis pasitaiko pasidalinti keliais sakiniais apie savo kasdienius įpročius. Vieną tokių kartų teko paklausinėti savo kaimynų apie tai, ką jie šiandien valgė pusryčiams ir palyginti. Surinkus atsakymus palyginau pirmiausia su savo pusryčiavimo įpročiais... Mano mama tai nė per plauką nenustebtų, nes mano greitųjų dienų pusryčiavimo įpročiai nesikeičia nuo... hm, tikriausiai, kad nuo vyresnių klasių, kai pradėjau vėlai gultis, daugiau mokytis ir nuskambėjus žadintuvui ieškoti nors menkiausios kėlimosi amnestijos. Na, nors dar minutę... Tai šitaip atsikėlus nelabai jau ir spėju papusryčiauti - kaip ta ožka, bėgdama per tiltelį gurkšteliu porą gurkšnių arbatos, jei randu - bėgdama pro duris pasičiumpu kokį bananą, sausainį ar sūrio gabalėlį. Taip nei pavalgius, nei alkana atlekiu į prancūzų užsiėmimus. Tai ką aš ten galiu pasilygiuoti į  miuslius kremtančią vokietę, dešrom ir kiaušiniais rytą nuspalvinantį argentinietį ar sumuštiniais užsikemšantį ispaną (šis kas rytą dar ir vonią išsiplauna)?

Bet savaitgaliais aš pusryčiauju kaip ir visas normalus pasaulis. Raguoliai, avižinė košė (kas būtų pagalvojęs?), sumuštiniai, salotos, plakta kiaušinienė... Kartais net galiu atsikelti nesveikai anksti ir prikepti blynų. Su grietine ir cukraus pudra, ir dar prisirpusiom gervuogėm...


Originalus receptas

4 kiaušiniai,
2 stiklinės miltų,
2 stiklinės grietinės,
druskos,
1 šaukštas sviesto,
1-2 šaukšteliai cukraus.

2012 m. birželio 5 d., antradienis

Trapūs sausainiai







































Šiandienos susibėgimui su draugais iškepiau sausainių. Nelabai net yra kuo čia pasigirti - gana paprasti tie mano sausainiai - sviestas, cukrus, kiaušinis ir miltai. Ir stikliukas spirito. Pagražinimui ir intrigai :) Anksčiau galvojau, kad nemėgstu kepti sausainių. Na, ir daugiau apie ką galvodavau, ne tik apie tai, kiek daug laiko užima sausainių kepimas, bet kai reikalai pasisukdavo link sausainių - įsijungdavo toks "atbulų kojų" signalas.  Tiesą pasakius, dabar irgi panašiai galvoju ir retai imuosi minkyti jų tešlą. Nebent užmatau pavadinimą "greitieji", "paprastieji" ar "skanieji". Bet vat, šitie Zawadzkos sausainiai irgi puikus, ypač dėl to, kad jie per porą minučių "užsiminko" ir sugula į skardą. Lyg patys, be didelių mano pastangų. Tai toli gražu nieko panašaus į ilgus sausaininius vakarus, kai prieš Šv. Kalėdas, Naujuosius metus, Šv. Velykas, Antanines ir sukakčių jubiliejus, mama ar bobutė kepdavo skardų skardas ilgų sausainių. Tų, kuriuos formuodavo su mėsmale, atsimenat? Dabar tokius parduotuvėse vadina "Kaimiškais". Tai va. O mes tuos sausainius po to ilgai grauždavom - įkiši ranką į drobinį maišą ir trauki stebuklingai lazdelei prilygstantį kepinį. Ir skoniu (nors ką aš čia sakau - lyg kada būčiau graužus drebulinę Hario Poterio bendramokslės burtų lazdelę), žinoma ir ilgiu. Šie Zawadzkos visai kitokie - apskritučiai, trapūs ir prismaigstyti skaldytų migdolų (čia jau mano pramanas).


Originalus receptas

200 g sviesto,
2 kiaušiniai,
100 g cukraus,
1 stikliukas spirito,
3 stiklinės miltų.