Šviežių vyšnių želė su raudonuoju vynu

Kokios Jūsų mėgstamiausios uogos? Žemuogės? Braškės? Avietės? Vyšnios? Serbentai? Agrastai? Mėlynės? Spanguolės? Bruknės? Kurios? Mano - nelabai ir žinau... Tikrai, sakau visai sąžiningai. Žemuogiauti man patinka labiau nei valgyti šias mažytes pamiškių uogas. Nuo mažumės šis vasaros atostogų pradžią žymintis uogavimas man atrodydavo labai romantiškas. Braškės? Hm... gal ne, aš jų labai greitai atsivalgau. Pakanka dviejų trijų užvalgymų ir aš linkusi užbaigti šių rausvaskruosčių sezoną. Sode sirpstantys serbentai ir agrastai? Pastarieji gal. Galėčiau vienu prisėdimu nuvalgyti visą plaukuotom uogom apkibusį krūmelį. Mėlynės ir raudonosios raistų uogos... skanu, bet matyt, vaikystėje jų suvalgiau tiek, kad pakanka iki šiol. O vat, vyšnios ir jų sesės trešnės - visai kita klasė ;)


Raudonos ir sultingos uogos - tikra svajonė. Nors vyšnioms, vis tiek, įnoringai prikiščiau rūgštumą, kuris visuomet tikdavo mano pusseserei Eglei ir niekada man. O dėl trešnių esu kartą ir į medį lipus. Vieną vasaros dieną, drauge su atostogaujančiais pusbroliais išsiruošėm į nebegyvenamą sodybą miško glūdumoje, vien tam, kad paskanautumėme ten augusių geltonųjų trešnių. Trešnės augo apleistame sode greta senosios sodybos pamatų, kuriuose pasikapsčius buvo galima aptikti įvairiaspalvių porceliano duženų ir kitų, anksčiau čia gyvenusių žmonių, buities nuotrupų: metalinių butelių kamštelių, suskilusių glazūruotų plytelių, išblukusių tapetų skiautelių ir rudo stiklo apmusijusių vaistų buteliukų. Sodą iš lėto, bet atkakliai okupavo miško augmenija - obelis iš šaknų bandė išversti naujai dygstančios eglaitės, o trešnių ir vyšnių medžius baigė pasmaugti jų kamienus apsiviję apyniai ir man nepažįstami vijokliai.


Nebūtų buvęs tai vaikų nuotykis, jei siekdama kuo didesnių, saulėje prisirpusių trešnių, nebūčiau neatsargiai pasisukus, slystelėjus ir visu greičiu lėkus iš medžio žemyn. Nuo rimtesnių traumų išgelbėjo kibi apynio kilpa gerokai suveržusi kaklą ir išbrozdinusi ant jo nelygų, peršintį, vyšnių raudonumo dryžį. Tėvams turėjau atrodyti baisokai, bet jų reakcijos nebeprisimenu. Porą savaičių po to vaikščiojau su šiuo koljė, primenančiu saldžias trešnes iš užmirštojo sodo.


Šiandien šių uogų medžioklė daug paprastesnė - parsinešu maišelį iš turgaus ar vietinės parduotuvėlės. Tik, žinoma, skoniu jos niekada neprilygsta toms, geltonoms vaikystės trešnėms. Tiek vyšnias, tiek trešnes mėgstu gurkti žalias. Nieko iš jų nedarau, nes a) uogienei nepakanka kantrybės ir b) skanios jos man ir taip. Tačiau vien tik Zawadzka mane paakino išbandyti kelis kitokius vyšnių valgymo būdus. Jau gaminau šaltą vyšnių sriubą, virtinukus ir tortą su šiomis uogomis, o šiandien atėjo eilė kitam skanėstui - vyšnių želė su raudonu vynu.


Originalus receptas

0,75 litro vyšnių,
stiklinės raudonojo vyno,
600 g cukraus,
truputis cinamono,
2-3 gvazdikėliai,
60 g želatinos arba kojų,
atitinkamas kiekis vandens (iš viso turi būti 7,5 stiklinės skysčio).

Prinokusias vyšnias sugrūsti kartu su kauliukais, užpilti dviem stiklinėm raudonojo vyno (aha, o aukščiau parašyta, kad reikalinga tik viena stiklinė vyno!), užvirinti ant mažos ugnies. Perkošti per audinį, suberti cukrų, cinamoną, įmesti gvazdikėlių, įpilti virinto vandens, kad skysčio būtų pusantro litro. Supilti želatiną, išmaišyti, supilti į formą ir pastatyti ant ledo.


Patirtis ir patarimai

Pirmiausia parašysiu, kiek produktų sunaudojau, nes šiek tiek taisiau proporcijas pagal turėtus kiekius ir savo skonį. Vyšnių (o gal teisybės dėlei reikia sakyti, kad trešnių, kurias pirkau nes nebuvo kito pasirinkimo) želė pagaminti man prireikė:

0,5 kg vyšnių (trešnių),
150 ml raudonojo vyno,
100 g cukraus,
cinamono,
2 gvazdikėlių,
200 ml virinto vandens,
6 lapelių želatinos (arba tiek, kiek jos reikia 0,5 l skysčio).

Želė gaminau pagal Zawadzkos nurodymus, tik pakeičiau vieną momentą ;) - nusunktą ir perkoštą vyšnių ir vyno mišinį su prieskoniais porą minučių pakaitinau ant nestiprios kaitros, kad atsiskleistų gvazdikėlių ir cinamono aromatas bei ištirptų cukrus. Tada skystį nukošiau ir atvėsinau.


Į atvėsusį vyšnių-vyno gėrimą įpyliau stiklinę virinto vandens, išmaišiau ir supyliau paruoštą želatiną. Skystį dar kartą perkošiau per tinklelį, kad neliktų želatinos gumulėlių, išpilsčiau į stiklinėles ir pastačiau į šaldytuvą stingti. Į apstingusią želė įdėjau po dvi-tris vyšnias - dėl gražumo.

Vyšnių želė valgėme su ožkos sūrio ir medaus kremu, kuris puikiai suskambėjo vyšnių ir cinamono draugijoje... Vynas suteikė malonaus prieskonio ir aromato bei vos juntamo kartumo.


Manyčiau, kad ruošiant želė iš vyšnių, reikėtų ragauti ir saldinti pagal savo skonį, nes 100 ml cukraus gali būti šiek tiek mažoka. Lygiai taip pat ir su vynu. Saldžioms trešnėms puikiai tiko sodrus Côtes du Rhône vynas "Celler des Dauphins" (nors vyno žinovai gal ir sukritikuotų šį mano pasirinkimą), tačiau manyčiau, kad vyšnioms reikėtų paieškoti kokio salstelėjusį prieskonį turinčio vyno, galbūt, pabandyti derinti ir su desertiniu raudonuoju. Eksperimentuokite ir pasikliaukite savo nuojauta! Skanaus!



Komentarai

  1. Gražu, šilta, vasariška. Ačiū :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Tau, Agne :) Tikrai, kad vasariška. O toks desertas turėtų baisiai pradžiuginti šiltą pavakarę kur nors terasoje, balkone ar ant stogo :)

      Panaikinti
  2. ir gardu. gera želė, geras skonis, ačiū :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Mh, kitas dublis - raudono ir/ar balto vyno želė. Laikykis, mažuli :)

      Panaikinti
  3. bet jau ožkos sūrio ir medaus kreeeemas... kaip čia tokį susiorganizuoti? :)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Tereikia ožkos sūrio (kurį reikėtų pertrinti per sietelį ir gal dar įplakti šiek tiek grietinėlės) ir medaus :)

    AtsakytiPanaikinti
  5. Tikrai, kad vasariškai gardu, gražu ir apskritai nuostabus įrašas :) Mano mėgstamiausios avietės, vis dar... Nors, su amžiumi, gerai viskas :)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Aušra :) Avietės...mh aš jas vėl pradedu mėgti, nes po poros paauglystės metų, kai iš rūsio tėtis vis nešdavo arba aviečių, arba mėlynių uogienes, buvau jų ilgam atsikandus. Ilgai po to man jos neatrodė man joks stebuklas, bet dabar jau pajuntu kartais, kad pasiilgau naminės aviečių uogienės. Tokios šiek tiek pastovėjusios, tirštos ir tamsiai raudonos. Mmmm... neatsisakyčiau :)

      Panaikinti
  6. Aha, Ruta, uzpelengavau pagaliau. Tai kiek gi tu blogu rasai? Savo patarimuose expatams turejai parasyti - rasykit bloga arba kelis!

    AtsakytiPanaikinti
  7. :) Eugenija, tik du. Ir dar viename bendradarbiauju :)

    AtsakytiPanaikinti

Rašyti komentarą