Trapūs sausainiai







































Šiandienos susibėgimui su draugais iškepiau sausainių. Nelabai net yra kuo čia pasigirti - gana paprasti tie mano sausainiai - sviestas, cukrus, kiaušinis ir miltai. Ir stikliukas spirito. Pagražinimui ir intrigai :) Anksčiau galvojau, kad nemėgstu kepti sausainių. Na, ir daugiau apie ką galvodavau, ne tik apie tai, kiek daug laiko užima sausainių kepimas, bet kai reikalai pasisukdavo link sausainių - įsijungdavo toks "atbulų kojų" signalas.  Tiesą pasakius, dabar irgi panašiai galvoju ir retai imuosi minkyti jų tešlą. Nebent užmatau pavadinimą "greitieji", "paprastieji" ar "skanieji". Bet vat, šitie Zawadzkos sausainiai irgi puikus, ypač dėl to, kad jie per porą minučių "užsiminko" ir sugula į skardą. Lyg patys, be didelių mano pastangų. Tai toli gražu nieko panašaus į ilgus sausaininius vakarus, kai prieš Šv. Kalėdas, Naujuosius metus, Šv. Velykas, Antanines ir sukakčių jubiliejus, mama ar bobutė kepdavo skardų skardas ilgų sausainių. Tų, kuriuos formuodavo su mėsmale, atsimenat? Dabar tokius parduotuvėse vadina "Kaimiškais". Tai va. O mes tuos sausainius po to ilgai grauždavom - įkiši ranką į drobinį maišą ir trauki stebuklingai lazdelei prilygstantį kepinį. Ir skoniu (nors ką aš čia sakau - lyg kada būčiau graužus drebulinę Hario Poterio bendramokslės burtų lazdelę), žinoma ir ilgiu. Šie Zawadzkos visai kitokie - apskritučiai, trapūs ir prismaigstyti skaldytų migdolų (čia jau mano pramanas).


Originalus receptas

200 g sviesto,
2 kiaušiniai,
100 g cukraus,
1 stikliukas spirito,
3 stiklinės miltų.

Iš 200 g sviesto, dviejų kiaušinių, 100 g cukraus, stikliuko spirito ir miltų užminkyti tešlą, išpjauti mažus sausainiukus ir iškepti nekarštoje krosnyje.


Patirtis ir patarimai

Iš pusės normos iškepiau skardą sausainių (be šių sausainių bičiuliai gaus dar ir trapių grikinių skritinėlių), kuriuos paskaninau skaldytais migdolais ir keliais lašais migdolų esencijos. Mano sausainių pagal Zawadzką receptas būtų toks:


100 g sviesto,
1 kiaušinis,
50 g cukraus (kitą kartą berčiau šiek tiek daugiau),
15 ml spirito,
300 g miltų,
2 šaukštai skaldytų migdolų,
migdolų esencijos,
druskos.



Užminkytą tešlą suvyniojau į ritinėlį ir supjausčiau maždaug pusės centimetro storio skrituliukais. Kepiau 20 minučių iki 180'C įkaitintoje orkaitėje.



Skanu su pienu, ar ne?


Komentarai

  1. Atsimenam, atsimenam mėsmalės sausainius! Kaip įdomu, kad tokių dalykų egzistavimas paskęsta atminties miglose, kol kažkas neapibūdina jų ir žinai 100% apie ką kalba eina.

    Kadangi tu gamini iš XIX amžiaus receptų knygos man pasidarė įdomu dėl vieno dalykėlio :) Ar tau daugiau receptų iš šios knygos atrodo mažiau saldūs pagal tavo skonį? Yra kelios mokslinės studijos kurios rodo, kad tai ką mes dabar skaitome kas yra pakankamai saldu yra tolygu vis didesniam cukraus kiekiui (ypač Amerikoje).

    Mano kolega yra parašęs įdomų straipsnį apie tai kad to pačio patiekalo 1 porcijos kaloringumas pakilo 63% per 70 metų (http://www.news.cornell.edu/stories/Feb09/JoyCookingPortions.html)

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. "What served four people in 1986 would have served almost seven people by 1936 standards," Wansink noted. - Baisu. Niekada apie tai nepagalvojau!

      Panaikinti
  2. Jura, taiklus klausimas. Geriau pagalvojus, sausainiai ir mieliniai kepiniai man tikrai visuomet atrodo šiek tiek per mažai saldūs. Nors cukrų ir druską gyvenime vartoju su saiku. Tuo tarpu kituose "Lietuvos virėjos" desertuose (dažniausiai vaisių) - kremuose, kisieliuose ir pan. - cukraus rekomenduojama dėti tikrai nemažai - kas puikiai sutinka ir su mano saldumo jausmu ir retkarčiais net jį perspjauna.

    Kita vertus, lygindama Lietuvoje ir Belgijoje gaminamus įvairius "rimtuosius" patiekalus ir desertus - jau seniai pastebėjau, kad čia, t.y. Belgijoje, viskas saldžiau nei Lietuvoje. Mėgiamos bulvės yra saldesnės, pieno produktai - saldesni, mažai rūgštūs, duonos gaminiai -išvis saldūs. Lietuvoje valgoma rūgščiau - jei jau reikėtų išskirti vieną skonį.

    63%! Bet tai - labai daug! Galbūt saldumo jausmo "išsikreipimas" priklauso ne tik nuo apgaudinėjamų receptorių (manau, kad ryškiu saldumu galima užgožti vieną kitą "broką"), kurie su laiku nebesidžiaugia saikingu saldumu ir nori vis stipresnių pojūčių. Įtakos turėto, veikiausiai, ir atpigusios žaliavos - šiuo atveju - cukrus. Natūralus medus niekada nebūdavo toks saldus, kaip cukrus. Vėliau, net ir pradėjus pramoniniu būdu gaminti cukrų, jis kurį laiką išliko gana brangi prekė (ypač baltas, rafinuotas cukrus). Tad ir vartojimas jo buvo pakankamai saikingas. Nežinau, kas cukrų atpigino, galbūt nauji žaliavų šaltiniai (pvz., burokai), bet tai turėjo turėti įtakos ir cukraus prieinamumui bei išaugusiai priklausomybei nuo saldumo. Ne veltui sakoma, kad saldu - gardu, raudona - gražu ;)

    AtsakytiPanaikinti
  3. Rūtele,

    gražiai atsinaujinta!

    Linkėjimai

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ačiū, Monikute :) taip sakant, ta pati panelė - tik nauja suknelė :)

      Panaikinti
  4. Rūta, paimk Belgijos "saldumą" ir padvigubink, ir gausi Amerikos :) Mano kitas amerikietis kolega pareiškė, kad jam visi paryžietiški saldumynai ir kepiniai yra nepakankamai saldūs. Gamindama pagal amerikiečių receptus cukraus kiekį mažinu mažiausiai dvigubai. Štai šį savaitgalį susidomėjau rabarbarų clafouti receptu viename amerikos žurnale, tačiau žinodama, kad tai yra prancūziškas receptas, patikrinau internete kiek europiečiai cukraus deda. Receptas buvo visiškai identiškas išskyrus cukraus kiekį. Amerikietiškame - puodelis cukraus, internetiniame - 1/3 puodelio (su 1/3 puodelio gavosi labai skanu pagal mano receptorius:)

    Įdomu yra palyginti cukraus vartojamumą ne tik geografiškai šiuo metu, bet ir laikui bėgant. Aš manau tu įvardinai pagrindinį cukraus vartojimo kilimo faktorių labai taikliai - reliatyvi cukraus kaina sumažėjo drastiškai per pastarąjį šimtmetį. O amerikoje dar yra labai didelės subsidijos vietiniam saldiklio gaminimui - high fructose corn syrup (bet čia atskira tema). Tačiau aš pridėčiau dar vieną, fiziologinį, faktorių. Cukrus turi panašių cheminių savybių kaip narkotikai - tiesiog priprantama prie tam tikro cukraus kiekio nuo vaikystės ir jo organizmas ieško. O paaiškinimų kodėl taip atsitinka galima rasti evoliucinės biologijos srityje (saldu = daug kalorijų = survival = wealth). Tačiau šiais perteklių laikais viskas sukasi atvirkščiai (sugar = diabetes = health problems).

    Bet aš pilnai sutinku, kad būtent kaip tu minėjai reliatyvi cukraus kaina (manau pagrinde dėl technologinių kaštų) ir pasiekiamumas yra pagrindinė priežastis.

    Gera diskusija. Ačiū!

    Jei įdomu, čia radau inflation adjusted sugar price:
    http://2.bp.blogspot.com/_YrSLoaV5Qic/S1PeGs-6CDI/AAAAAAAAATU/sBSk5jogy1s/s1600/sugar.png

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Prisipažinsiu, Jura, nė neįsivaizduoju koks tas dvigubas saldumas! Man atrodo, kad kaip kad balta yra balta, taip ir saldu jau ir yra saldu... 1:3 laimi Amerika... žiauru ;) Nors užmetus akį į Tavo atsiųstą grafiką, matyt, kad 8 dešimtmetį ir net po 80-ųjų cukraus kainos buvo gerokai šoktelėjusios tiek Europoje, tiek JAV - turėjo būti oi, kaip nesaldu tais metais gyventi :) Kita vertus, grafikas rodo, kad nuo 2010 m. cukraus kaina ir vėl auga. Bet, tikriausiai, tai atsilieps ne sumažėjusiu jo vartojimu, bet padidėjusiomis išlaidomis cukrui, nes... mes jau nebegalim kitaip :)

      Sutinku, kad Tavo įvardintas fiziologinis faktorius stipriai prisideda prie nesaikingo cukraus vartojimo. Kaip ir sakai, tai savotiškas narkotikas, suteikiantis didžiulį pasitenkinimą ir malonumą. O prie jo pripratęs/pripratintas organizmas tampa tikra našta vartotojui (ir jo piniginei) bei aukso kasyklomis cukraus gamintojams bei gydytojams :) Labai taikliai apibūdinai išgyvenimo logikos reversą šiandieniniame išlikimo kontekste.

      Man irgi buvo malonu padiskutuot. Ačiū už tai ir už nuorodas!

      Panaikinti

Rašyti komentarą