2012 m. liepos 28 d., šeštadienis

Vyšnių antpilas

Sutinku, kad žodis "antpilas" šiek tiek atsiduoda namų vaistinėle, tačiau tuo pačiu lyg ir kvepia dabar suvenyrų parduotuve paverstu vilniečio sklepu, ar ne? Antpiliukas :) Nepamenu, kad mano tėvai būtų kažką panašaus brandinę. Tik mamos "Šeimininkės vadove" esu aptikusi du ranka perrašytus alkoholinių gėrimų receptus. Vienas vadinosi panašiai į "Apelsinas ir keturiasdešimt pupelių" (kavos pupelių, suprantama), o kitas... kito nepamenu, bet pirmasis man visuomet atrodyto toks egzotiškas... kažkuom (gal degtine arba spiritu) užpili apelsiną ir kasdien įmeti po vieną kavos pupelę. Kuo baigiasi šio gėrimo brandinimas - nepamenu :)


Dar kažkada tėvai nesėkmingai raugė aviečių vyną. Užderėjo tais metais miškuose be galo be krašto daug aviečių. Kiek pajėgė - visi virė uogienes, spaudė sultis, o maišė jas su raudonaisiais serbentais ir virė raudonus drebučius (beje, tikras skanumynas tie drebučiai). O mano tėvai sugalvojo, kad iš dalies sulčių reikia užraugti vyno. Mintis - auksinė, bet kol tos sultys parkeliavo namo - surūgo nė nepasiekusios to specialaus vyno rauginimo indo. Po to buvo dar vienas kartas, kai jau mama savo iniciatyva sugalvojo pasidaryti raudonų sodo uogų - vyšnių, aviečių, serbentų - užpiltinę. Uogas reikėjo užpilti degtine (arba spiritu, jau nebepamenu), cukrumi ir laikyti saulėtoje vietoje gal net mėnesį. Taip belaukiant ir beragaujant ar dar ta užpiltinė neprinoko, ji ėmė ir... pasibaigė. Tad štai toks mano patyrimas apie naminių alkoholinių gėrimų brandinimą ;)


Todėl vieną dieną nutariau pati išmėginti jėgas šiame viliojančiame alkoholio pasaulyje (kaip jį pavadino R. Kazlo herojus Velička). Išsirinkau Zawadzkos receptą, nes turėjau ir vyšnių, ir spirito. Ir štai - gavosi puikiai svaiginantis vyšnių antpilėlis :)

2012 m. liepos 18 d., trečiadienis

Vištienos kepenėlių paštetas pagal receptą "Šaltas veršiuko arba žąsų kepenėlių paštetas kitaip"







































Kiek save prisimenu - visuomet mėgau kepenėlių paštetus. Tik juos paprastai vadindavau "kepenine". Matyt, kad iš savo bobutės buvau išmokus, kuri gamindavo kiaulienos kepeninį ir ją laikydavo sukrėtusi į stiklainius arba apkepdavo skardinėje. Mmmm, kas per skanumas mantai būdavo (ir tebėra)! Atrieki piršto storumo riekę ir net seilės tįsta, kaip nori jos kuo greičiau atsikąsti...

Bobutės kepeninė yra paprasta, pagaminta iš kepenų (kaip gi be jų), gabalėlio lašinių, gabalėlio riebesnės mėsos ir šakninių daržovių. Rupiai permalta ir sustingdyta. Mmmm... kad taip man čia jos kas atsiųstų....

To troškimo vedina ir panūdau pasigaminti pašteto. Čia ir dabar. Veršienos kepenų tą dieną negavau, o žąsų kepenis tai tikriausiai pasisavina organų vagys, nes jų niekada neteko matyti nei turguj, nei parduotuvėj, nei mėsinėj. Beliko - vištelės kepenys, kurios, kaip žinia, gerokai liesesnės ir raiškesnio skonio, bet, mano (ir daugumos kitų) manymu, puikiai tinka paštetui.


Originalus receptas

Keliolika žąsų kepenėlių arba kelios veršiuko kepenys,
0,5 kilogramo sviesto arba 400 g lašinių ir 100 g sviesto,
0,75 stiklinės grietinės,
1 prancūziška bandelė,
1 stiklinė pieno,
4-5 kiaušiniai,
druskos,
juodųjų ir kvapiųjų pipirų,
muskatų,
1-2 svogūnai.
Kalakuto filė ir truputis majonezo.

2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

Marinuota kiaulienos arba šernienos karka

Galvoju, kaip čia tinkamiau pradėt pristatynėti tą karką ir nerandu tinkamo istorijos. Abejoju, ar mama karką ruošdavo. O gal tik neatsimenu? Kaip, mama, ruošdavai ar ne? Bent aš galvoju, kad ne. Ir greičiausiai, pirmą kartą karkos ragavau kokioje nors "Bernelių užeigoje" ar gal net Klaipėdoj. Visai susipainiojau, todėl paprasčiausiai - tram pam pam pam - karka pagal "Lietuvos virėją".


Originalus receptas

1 kiaulienos karką,
1,5 litro acto,
3 svogūnai,
15-20 kvapiųjų pipirų,
10-15 laurų lapų,
20 gvazdikėlių,
2-3 gabaliukai cinamonų,
1-2 riekės juodos duonos,
truputis citrinų žievelių.