Obuoliai biskvitinėje tešloje

Ruduo ir pas mus jau įsismagino. Tamsėja ir drėgnėja dienos, vėsta besarmatis oras, o saulė tapo tokia nedrąsi, kad retkarčiais net neišlenda iš už debesų. Džiaugiuosi, kad dažniau išlenda nei pasilieka anapus nepraustų rudeninio dangaus duknų. Saulei praspindus briuselėnai stengiasi pasimėgauti šiltesne diena - kas kvėpuoja spalvotu rudens oru, kas obuolius skina, o kas tingi ir nepakankamai nori - perka juos turguje (čia aš apie save) ir kepa pyragus ir bandeles.

Šįkart - nei pyragas, nei bandelės, o tiesiog šiek tiek kitaip kepti obuoliai. Panašius, atsimenu, kepėm (tiksliau  - virėm) per vieną darbų pamoką (kvailas pavadinimas, kai dabar pagalvoji).


Originalus receptas

10 kiaušinių,
3 šaukštai cukraus,
1 šaukštas miltų,
2 šaukštai sviesto,
keletas obuolių.

Dešimt trynių ištrinti su cukrumi iki baltumo, įpilti šaukštą drungno lydyto sviesto, įberti medinį šaukštą miltų, išmaišyti, išplakti baltymus, baigiant plakti įberti žiupsnį miltų ir atsargiai išmaišyti. Pavolioti tešloje obuolių gabaliukus ir kepti.


Patirtis ir patarimai

Visų pirma, mano produktų sąrašas:

3 kiaušiniai,
3 šaukštai cukraus,
1 nubrauktas šaukštas miltų,
1 šaukštas lydyto sviesto,
2-3 didesni obuoliai,
šiek tiek citrinos sulčių,
pora šaukštų kalvadoso, baltojo romo ar ūzo (kas mėgsta anyžius).

Ruošiau šiuos obuolius taip, kaip ir aprašyta recepte: pirmiausia su cukrumi išplakiau iki baltumo trynius, subėriau į juos miltus ir supyliau atvėsusį lydytą sviestą; tuomet - sukrėčiau išplaktus baltymus ir atsargiai išmaišiau - kad liktų kuo daugiau oro burbuliukų, kurie taip smagiai išpurena tešlą.

Nuluptus ir skiltelėmis supjaustytus obuolius pamarinavau su šlakeliu citrinų sulčių ir pora šaukštų ūzo (man anyžiai - kaip katinui valerijonas). Neilgai, apie 10-15 min. - tik tol, kol paruošiau tešlą. Tuomet obuolius subėriau į sietelį, kad nuvarvėtų sulčių ir ūzo perteklius ;) Skanu, manau, taip pat būtų pamarinuoti obuolius su mėtomis arba gvazdikėliais ir cinamonu, arba su keliomis šakelėmis čiobrelio ir citrina.

Kepiau lydytame svieste. Smaguriavom pasibarstę cukraus pudra ir užsigerdami raktažolių arbata. Man ji - šio rudens arbatų arbata. Nuo saulėtos ir stačios Asvejos pakrantės. Švelniai surinkta ir sudžiovinta mano mamos. Su meile ir rūpesčiu, todėl kiekvieną kartą, užsiplikius gelsvos arbatos, puodelyje užuodžiu saulę, ritmingai į valties šoną besitaškančias bangeles ir žalsvą, lelijų lapais bei meldų smaigaliais nusėtą vandenį. Puodelio dugne, kaip kokia ragana, išvystu pakrantėje meškeriojančius tėtį ir brolį, o saulėtoje pievelėje - savo mamą - užsimerkusią, besimėgaujančią ežero vėsa, žaliu vandens kliunksėjimu ir tikriausiai, kad mintyse deklamuojančią Henriko R. eilutes: "aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos...".