2012 m. gruodžio 22 d., šeštadienis

Trijų rūšių sausainiai Kalėdoms


Ėmė ir lengvu žingsniu atpėdino Kalėdos. Taip paprastai lyg išbalusiais ūsais laiškininkas, atnešęs ant trapaus gelsvo popieriaus įspaustą telegramą „Su Šv. Kalėdom!“. Kodėl nustebot? Nelaukėte šios telegramos? Laukėt, bet skaičiavot dienas ir pamiršot širdies kalendorių? Aja jai... kaip čia taip?... Šventės reikia ieškoti širdyje, reikia jausti artėjančio džiaugsmo virpesį ir laukti šilto mylimųjų glėbio, o ne naršyti po parduotuves, braukyti nupirktų dovanų sąrašą ir vakarais ilsinti nuo vaikščiojimo tinstančias kojas... A ja jai... Na, bet viską galima ištaisyti, juk – Kalėdos.

Ir tikrai tikrai, apsižvalgykite aplinkui – dzin dzilin – kiek paprasčiausioje nušiurusioje gatvėje gražių nutikimų ir širdingumo. Aną rytą autobuso vairuotojas pakeliui surankiojo visus nespėjančius į autobusą, motorolerių ir automobilių vairuotojai geranoriškai sustodavo prie pėsčiųjų perėjų ir net nusišypsodavo zebru traukiantiems vaikams, seneliukams ir tokiems skubantiems, kaip aš. Prašau, pereikite gatvę, mes palauksime. O pirkdama rytinę kavą išsinešimui smagiai pasiplepėjau su jaunu pardavėju, kuris dar gi įspėjo, kad popierinis puodelis gali būti karštas, todėl būtų geriau jei apsimaučiau pirštinę. Ir žinot, ką? Man visi nuoširdūs ir jautrūs poelgiai daug ryškiau nuspalvina Kalėdų laukimą, nei išpustytos parduotuvių vitrinos ir virš gatvių tabaluojančios lemputės. Būkim vienas kitam geri ar geresni, nei pernai, juk – Kalėdos.

Ir tikrai noriu būti geresnė, noriu atrašyti į visus draugų laiškus, dažniau skambinti tėvams, ilgiau matytis su broliu ir su savo mergiotėmis, perskaityti bent dvylika neskaitytų knygų, kasdien išmokti po penkis naujus prancūziškus žodžius, noriu per kitus metus išmokti žaisti skvošą (pala, o ką čia bendro turi su mano noru būti geresne?), noriu... galima būtų tęsti be pabaigos, ypač kai pažai peraugą į pageidavimų sąrašą.

Todėl paprasčiausiai visiems linkiu, kad į kiekvieno Jūsų širdį atsėlintų Kalėdos. Per miltų debesis, imbiero ir cinamono audras, per gurgždančius prieangius, per skubėjimą, per ilgesį ir per supirktus kalnus dovanų, įpjautus pirštus, per (ne)nudirbtų darbų karuselę, per nekantrumą ir ilgą tų Kalėdų laukimą.

Rūta

Sausainiai Kalėdoms


2012 m. gruodžio 11 d., antradienis

Grietininiai riestainiai prie arbatos ir tuoj Šv. Kalėdos

Vieną rytą prabudau ir panorau paklausyti "The Pogues" atliekamos dainos "Fairytale of New York". Supratau, kad pabudo Kalėdų laukimo virusas. Toks atkaklus kaip niekad. Namo. Namo! Jau greitai, jau tuoj, jau netrukus. Namo. Pas mylimuosius. Į mylimųjų glėbį. Su jaukiais kikenimais, pašpilkavimais, tomis pačiomis neatsibostančiomis istorijomis apie vaikystės Kalėdas, tais pačiais skoniais ir saugiais, tarsi mamos sūpavimas, ritualais.

Kokie bebūtų metai, nusitęsę nuo vieno Kūčių vakaro iki kito, šventės vis tiek ateina. Per nusiminimus ir atkaklumą, per ilgesį ir praradimus, per nuostabas ir kasdienius stebuklus, per užmiršimus ir skubėjimus, tarsi per septynias girias, septynias marias ir septynis kalnus. Kiekvieną dieną vis ryškiau geltonuoja Kūčių žvakelė, nušviečianti draugėn susirinkusių veidus ir besišypsančias mintis. Tarsi "Karalių pasaka"... Gera būti kartu.


Gera būti drauge ir susiglaudus galvomis pamiršti visus per metus suverptus minčių kuodelius ir sunešiotas metalines klumpes, pro rėčio akeles ištekėjusį laiką ir nebuvimą kartu. Džiugina net ir Bernelių mišių metu šąlanti nosis, kad tik drauge su mylimaisiais. Ir jau greitai. Jau tuoj. Jau netrukus.

2012 m. gruodžio 3 d., pirmadienis

Džiūvėsėliai, arba Karlsbadeno skrebučiai


Penktadienį viso krikščioniško pasaulio miestai įžiebė kalėdinių eglučių girliandas ir atvėrė cinamonu ir karamele kvepiančių mugių vartus. Mūsų mieste, tiesa, eglutės ceremonija sulaukė šiek tiek perdėto dėmesio, mat likus porai savaičių iki gruodžio pirmos dienos, media ėmė ūžti, kad esą tradicinė eglutė šiais metais keičiama modernia elektronine saugant jautrius kitatikių jausmus. Šitai mane mažai įtikina, nes tradicinė Prakartėlė taip ir liko savo vietoje, pagrindinėje miesto aikštėje, tačiau Belgijos tinklaraštininkams tai buvo puiki proga rašyti apie nemielą imigracijos įtaką miesto ir šalies kultūrai bei kurti peticijas už... kalėdinę eglutę.


Trumpiau tariant kažkas iš miesto tarybos spaudai leptelėjo idiotišką mintį apie musulmonų jausmus badančią eglutę, spauda pasigavo ir sukūrė didžiulį golemą. Tuo tarpu kiekvienoje miesto aikštėje išdygo po žaliaskarę, miestas pasidabino mirguliuojančiomis girliandomis ir pakvipo kaitinamu vynu, meduoliais ir šokoladu... Nuo Briuselio iki Liežo ir nuo Briugės iki Tournais. Mmmm... pirmą kartą taip labai mėgavausi artėjančiomis Kalėdomis.


Įsibėgėję aplankėm net dvi muges - Mastrichte (Olandija) ir Lieže, kur ragavom ant žarijų keptų sprandinės gabalėlių, graužėm šokoladu aplietą čili pipirą (kur buvo tuo metu protas?!), tada jo ugnį gesinom abrikosine spurga ir karštu vynu. Galiausiai vakarą užbaigėm Périgord ančių kepenėlėmis ir kaitintu Monbazillac vynu... bet apie šitai papasakosiu vėliau Briuselio kopūstuose. Šiandien dalinuosi paprastu džiūvėsėlių receptu. Šieji gi galėtų tapti kalėdine dovanėle arba paprasčiausiais džiūvėsėliais prie arbatos.


Originalus receptas

200 g cukraus,
8 kiaušiniai,
160 g migdolų,
citrinų žievelių,
2-3 gvazdikėlių,
200 g miltų,
1 šaukštas sviesto.