2013 m. kovo 16 d., šeštadienis

Pašildytas pasninko alus (faro)

Jau gerokai įpusėjau skaityti aną kartą pristatytą M. Dewilde knygą "Foodista: traité pratique d'une gourmande accomplie". Sužinojau, kur ir kaip Paryžiaus foodista kaupia naudingą informaciją, lankosi degustacijose ir sportuoja, kad geri prisiminimai liktų išmaniajame ir bloge, o ne ant klubų ir taip toliau, ir panašiai. Taip po porą lapų kasvakar pasiekiau skyrelį "Les must have" (tikriausiai, kad nereikia versti, ar ne?), kuriame išvardintas baisybinis kiekis dalykų, kurie turėtų rasti vietą foodistos galvoje, virtuvėje ir namuose. Pavyzdžiui, virtuvėje (p. 68) foodista turėtų turėti: peilių rinkinį (geriausiai - japoniškų, kuriais galėtų dviem-trim judesiais susmulinti svogūną), sifoną (kad galėtų priblokšti draugus kokiomis nors lašišos putomis - espuma), mašinėlę makaronams (savo vardo vertiems itališkiems patiekalams), greitpuodį (kad galėtų per porą minučių išvirti ryžius), pomidorų skustuką (sako Matilda, kad jis toks galingas, kad neabejotinai pakeis foodistos gyvenimą), termometrą (kad galėtų sekti kepamos mėsos temperatūrą), špižinį puodą (minkštai ir sultingai mėsytei), įvairių serviravimo formelių (kad galėtų nepriekaištingai patiekti valgius), silikoninių formelių (kad net patį pirmą kartą makaronai pavyktų tobubulai), sulčiaspaudę (paprasčiausioms šviežioms ir vitaminų prisodrintoms sultims), virtuvinį kombainą (kuris padės įgyvendinti kulinarinius užmojus)ir galiausiai - duonkepę (šviežioms rytinėms bandelėms ir kitiems mieliniams užmanymams).

Fiuuuu. Nemažai, ką? Kas turite visą komplektą - pakelkite ranką. O maniškė amunicija kur kas paprastesnė: kombainas, duonkepė (kurios paskutiniu metu beveik nebenaudoju), viena serviravimo formelė ir kelios visiškai banalios silikoninkės formelės keksiukams. Net peilių normalių neturiu. Gėda pelėda, aišku - neprisiruošiu, bet pažanga jau bent tame, kad nusprendžiau, jog man tereikia vieno vienintelio peilio. Bet gero, nes su pavydu perskaičiau Nidos pasakojimą, kaip ji rinkosi peilius, o pasižiūrėjus į Aušros tobulai atriektą kekso gabalą - išvis amą praradau.

Na, o kol neturiu gero peilio - išsisuku be jo ir dalinuosi pasninko receptu be jokio peilio - pašildytas alus, kurį Zawadzką siūlo sugurkšnoti vietoje sriubos.


Originalus receptas

3 litrai alaus,
1 citrina,
2-3 šaukštai medaus,
1 šaukštas aliejaus.

2013 m. kovo 1 d., penktadienis

Gaidys su kadagių uogų padažu

Ne per seniausiai pradėjau skaityti pačiame Paryžiuje išleistą Mathilde Dewilde knygiūkštę "Foodista: Traité pratique d'une gourmande accomplie" su smagiomis Serge Bloch iliustracijomis ir paties Pierre Marcolini įžanginiu žodeliu. Į lietuvių kalbą knygos pavadinimas tikriausiai, kad galėtų būti išverstas labai paprastai - "Foodistė: praktinis traktatas tobulai gurmė".  Įdomu, ar Lietuvoje jau yra sugalvotas koks nors atitikmuo "foodista'i"? Bet jei prancūzai perėmė angliško žodžio šaknį, tai kodėl to nepadarius mums? Tuo met ir būtų foodistas ir foodistė. Na, bet ne apie vertimus, o apie vieną kitą knygos šmaikštumyną noriu pakalbėti.

Kaip teigia Matilda, foodiste tampama, o ne gimstama. Tikra paguoda, a? Na, bent jau man, kuriai trūksta gebėjimo susikoncentruoti ties vienu objektu ir kaupti kaupti kaupti žinojimą ir paslaptingus-madingus žodžius. Nesigauna, bet svarbiausia, kad vilties yra, nes bent porą foodistei būdingų bruožų savyje pastebiu. Taigi, foodistė:

- bepusryčiaudama svarsto, ką valgys vakare. Ir šitai prasidėjo dar vaikystėje ("Tėti, ar tu manę girdi?!).
- nepaliauja svajoti apie būsimo priėmimo meniu. Nors jis vyks tik už poros mėnesių.
- jaučia savotišką potraukį restoranų interjerams.
- neišgyventų be kasdienės šokolado dozės.
- Prusto ir Hugo kūrinius lentynose pakeitė naujausiomis Christophe Felder'io kepinių knygomis.
- susitikus su draugais negali nekalbėti apie receptus ir restoranus.
- nėra priežasties, dėl kurios praleistų nors vieną "Top Chef" seriją (p. 13). 

Radote ką nors panašaus ir savyje? Turėjote rasti. Aš, pavyzdžiui, visada (rimtai - visada) bevartydama meniu, po to - laukdama kol padavėjas atgabens užsisakytą patiekalą ir dar po to - valgydama ir dar dar po to - jau suvalgius, plepu apie tai, ką ir kur mačiau skanaus, ką norėčiau užsisakyti kitą kartą, ką skaičiau apie valgymo madas ir kad tai skaniausios austrės Briuselyje ir reikės kurį nors sekmadienį vėl čia jų užsukti.  O mano mama, mudviems susitikus, vis įsiterpia į mano pasakojimus be kablelių, kad gal jau gana apie maistą. Tėtis tik su didele kantrybe arba susidomėjimu klauso mano foodistinių trelių. O kaip Jūsų artimieji? Pakenčia? Va, aš pavyzdžiui, iš komandiruočių grįžusio vyro klausdavau dviejų dalykų: kaip pasisekė kelionė ir ...ką valgė. Ir jis pasakodavo. Beveik vidurnaktį arba po jo. O man tai būdavo didžiausios lauktuvės (po auskarų). Todėl, tikriausiai, ir panūdau raustis po Zawadzkos lobynus - tiek ten visko gero ir daug, kad nereikia nė Ch. Felder'io knygų. Pavyzdžiui, ką manote apie viščiuką su kadagio uogomis?