Apelsininis mozūras

Praėjusi savaitė buvo pilna atostogų jausmo, šiaurinio jūros sūrumo, skaitymo parko pavėsyje, plepėjimų iki paryčių ir vasaros. Taip ir norėtųsi užstrigti šiose dienose - pilnose saulės zuikučių, raivaus lėtumo, ilgai negęstančių zefyrinių saulėlydžių, braškių ir pieniškų ledų, aplink kojas plazdančių klosčių, bičiulių ir rosé su ledukais... tu toks šį kartą nuostabus, birželi.

Kai žiauriai norisi iki vėlumos sėdėti šurmulingoje vyninės ar tapinės terasoje... plepėti apie nieką ir iš senkančios vyno taurės spėti, kokios bus atostogos... kokia bus vasara... tik šį kartą be didelio nekantrumo ir su daug ramybės. Gal todėl, kad vasara jau. Ir Paryžius kitą savaitę. Po jo - giedančios pušys Aukštaitijoje, vėsus ežero vanduo, vaivorykštės nusirpintos miško avietės... mylimos šypsenos, sūpavimasis po sena obelimi, žiogai ir rosé su ledukais...

O šiandien - Zawadzkos mozūras draugams.


Originalus receptas

3 stiklinės miltų,
0,75 stiklinės sviesto,
2 kiaušiniai,
1 stikliukas arako,
0,5 stiklinės cukraus,
2 apelsinai,
2 citrinos,
800 g cukraus.

Pagaminti trapią tešlą, trims stiklinėms miltų imant 3/4 stiklinės sviesto, du kiaušinius, truputį cukraus ir stikliuką arako. Plonai iškočioti, padaryti kraštelį ir iškepti nelabai karštoje krosnyje. Sutarkuoti tarka du didelius apelsinus ir dvi citrinas, išimti sėklas, įberti 800 g cukraus ir trinti beveik valandą. Ištraukus pyragą iš krosnies storai aptepti apalesinų mase ir keletą minučių kepti krosnyje. Apkepus papuošti svieste pakepintomis apelsinų žievelėmis.


Patirtis ir patarimai

Šį pyragą kepiau du kartus. Pastarąjį - draugiškam pasisėdėjimui pas Ingridą, Gytį ir Jokūbą. Sutinku, kad galbūt birželį tinkamiau lipdyti braškių ir grietinėlės tortus, sukti žemuoginius ledus ar stingdyti braškių želė, bet taip jau gavosi. Pirmą kartą kepdama šį mozūrą pasiruošiau per daug apelsininio įdaro. Teko sunaudoti. Ir nesigailiu.

Pirmiausia, sumažinau produktų kiekį, kad tiktų mano vidutinei kepimo formai (ach, širdies formos), kuri turėtų atitikti maždaug 22-24 cm apskritą kepimo formą. Tešlą suminkiau iš:

2 stiklinių miltų,
100 g kambario temperatūros sviesto,
1 kiaušinio,
20-30 ml romo,
2-3 šaukštų cukraus,
pusės šaukštelio kepimo miltelių ir
šiek tiek druskos.

Kambario temperatūros sviestą išsukau su cukrumi, įmušiau kiaušinį, išmaišiau ir supyliau romą. Subėriau persijotus ir su kepimo milteliais bei druska sumaišytus miltus. Išminkiau. Jei minkoma tešla limpa prie rankų ir atrodo per minkšta - galima įberti šiek tiek daugiau miltų (aš ir pati pridėjau dar vieną kupiną šaukštą). Paruoštą tešlą iškošiojau iki maždaug 0,5 cm storio ir įklojau į formą taip, kad susiformuotų statūs krašteliai. Kepiau 20 minučių iki 170-180'C įkaitintoje orkaitėje.

Pirmą kartą mane nuvylė beveik "sutirpę" tešlos dubenėlio kraštai. Matyt, kad tirpdamas sviestas nelabai paisė mano užgaidų. Antrą kartą kraštelius stengiausi daryti kiek storesnius, tokius, kaip pagrindas, tačiau ir vėl kepant krašteliai gerokai "aptirpo" (bet svarbiau tai, kad pagrindas tikrai buvo trapus). Tikriausiai, reikėtų į tešlą berti daugiau miltų. Bet tai jau kitą kartą.

Įdarui, sunaudojau 3 apelsinus. Šie buvo gana rūgštūs, tad citrinos ir nedėjau. Gal ir be reikalo. Įdaro gavosi apie 800 ml. Ryškiai per daug. Mano manymų, būtų pakakę:

2 apelsinų (nepurkštų) arba
1 didelio apelsino ir 1 citrinos,
400 g cukraus.

Nuplautus apelsinus smulkiai sukapojau kombainu, subėriau cukrų ir su nedidėlėmis pertraukėlėmis tryniau (kombainu) apie pusvalandį. Gavosi tiršta apelsininė masė, kiek primenanti tirštą uogienę. Pastovėjusi savaitę šaldytuve (uždaryta į stiklainį), šita apelsinienė gerokai išbrinko ir tapo panaši į superinį džemą. Nesunaudotą likutį (po antro kepimo) sutepiau ant juodos duonos ir paskrudinto prancūziško batono riekelių. Su keliais rozmarino lapeliais ir baltu varškės sūriu...

Na, bet nenukrypkim į lankas, į iškepusį trapų dubenėlį sukrėčiau apelsinų džemą ir 20 minučių įkišau į tą pačią 180'C karštumo orkaitę. Ištrauktą pravėsinau neišėmus iš kepimo formos, papuošiau čiobrelio šakelėmis ir išsinešiau į svečius.

Pyragas sodraus skonio, stipriai juntamas apelsino žievelės aromatas ir kartėlis, todėl turėtų patikti apesinų ir citrinų uogienių mėgėjams. Pavyzdžiui, mano tėčiui ir man.