Stintos tešloje ir pagaliau jaučiuosi kaip namie

Jau tuoj trauksiu į knygų mugę. Laukiau to malonumo lygiai trejus metus ir šiandien jau galiu. Planuoju šį bei tą nusipirkti. Užsuksiu į Obuolio stendą Renatos (ir Eglės) knygos "Sezoninė virtuvė: 200 receptų pagal metų laikus",  iš "Pegaso" pirksiu tinklaraštininkų knygą atminimui, nes savuosius visus egzempliorius išdalinau. Nekantriai laukiu šeštadienio vakaro ir Rimvydo Laužiko knygos "Istorinė Lietuvos virtuvė: maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje" pristatymo. Šitą irgi parsinešiu namo. O likęs mugės biudžetas bus paskirstytas kiek spontaniškai. Tikrai Agnės Žagrakalytės "Eigulio duktė", tikrai Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" III (šiuo atveju aš visai neoriginali), gal Braziūnas, gal Kajokas, gal dar kuris nors mano širdžiai mielas dailiai rašantis Lietuvos vyras. Bus matyt.

Tiesa, vakar turėjau progą pasiklausyti Michael'io Laiskonio (ir susipažinti su keletu tinklaraštininkų). Klausytis mėgstu labiau nei klausinėti, todėl ta gera valanda "Stebukluose" neprailgo (apžiūrėjus sienas bei nerealiai dailias stiklines vandeniui nutariau, kad čia reikia ateiti vakarienės). Galvoju, kad man Michael'is patiko. Ypač jo kalba. Berods, kad atsakydamas į Eglės klausimą apie tai kaip jis kuria, Michael'is, tikriausiai, kad garsiausias lietuvių kilmės pastry chef'as labai šiltai reziumavo savo pasiaiškinimus "jei ragaudami mano desertą staiga prisiminsite savo močiutę, nors nesuprasit kodėl - mano tikslas pasiektas", nes visus obuolių pyragus Jūs visada lyginsite su tuo, kurį vaikystėje kepdavo mama ar močiutė. Et, kokia tiesa, ar ne? O man dar prieš akis iškilo "La Ratatouille" scena, kuomet nuožmusis maisto kritikas Ego paragavęs paprasto daržovių troškinio staiga pasijunta mažu berniuku. 

Kaip viskas nulemta vaikystės potyrių ir vaizdinių. Kažkada besižavėdama gėlėtomis palaidinėmis aš supratau, kad ne šiaip sau taip. Gi mano mama tokias dėvėdavo kai buvau maža. Geriausiai prisimenu rudą su smulkiomis gėlių puokštėmis, aukšta, klostelėmis puošta apykaklaite, kiek parauktomis rankovėmis. O tai kaip tuomet su maistu? Viskas, kas primena vaikystėje ragautus skonius - skanu, kas nelabai pažįstama - įdomu arba išmokstama? 

Stintos, vat irgi, man skaniausios paprasčiausiai apvoliotos miltuose ir pačirškintos įkaitusiame aliejuje. Mano vaikystėje daugumą paprastųjų žuvų taip kepdavo. Nors gal ir meluoju. Tikrai buvo ir rūkytų, ir įdarytų, pagardintu muskato riežutu ar paprasčiausiomis petražolėmis, ir toškintų grietinėlėje, apkeptų ir patroškintų su svogūnais ir pomidorų tyre, keptų orkaitėje, virtų įkaitusiuose riebaluose ir dar kokių nors tikrai. Hm, net nepagalvojau. Ačiū, mama, ačiū, tėti, kad padovanojot tokią plačią skonių paletę.

Originalus receptas

1,5-5 kg stintų,

druskos,

1,5 stiklinės miltų,

3-4 kiaušinių baltymai,

1-2 šaukštai aliejaus,

1-2 šaukštai sviesto.

Stintą pasūdyti, įsisūrėjusią - nuspausti. 1,5 stiklinės  miltų išmaišyti su keliais baltymais, įpilti aliejaus ir išplakti, kad būtų skystoka masė; pavolioti šioje tešloje stintą, įdėti į keptuvę su įkaitintu sviestu arba riebalais ir kepti.

Patirtis ir patarimai

Receptas tikrai paprastas - nieko čia labai nepriimprovizuosi. Tik kiek kiekius ir proporcijas keičiau:

0,5 kg stintų,

druskos,

juodųjų pipirų,

0,5 stiklinės miltų,

2 kiaušinių baltymai,

4 šaukštai alyvų aliejaus,

šiek tiek garstyčių grūdelių,

aliejaus ar sviesto kepimui.

Stinta išvaliau, nuploviau, pasūdžiau ir pabarsčiau pipirais. Kol sūrėjosi - sumaišiau tešlą: lengvai paplakiau baltymus, supyliau aliejų, subėriau miltus, garstyčių grūdelius, šiek tiek druskos. Jei tešla gautųsi per tiršta - įmuškite vieną baltymą arba įpilkite šiek tiek daugiau aliejaus. Prieš mirkant tešloje stintas nusausinkite popieriniu rankšluoščiu.

Iškepusios stintos buvo apsiaustos traškia tešlos plutele, o viduje - minkštos ir sultingos. Geras būdas ;)