"Prelato" lydeka su daržovėmis (ir romu)

Tikriausiai, kad tai pirma gyvenimo vasara, kurią visą (su viena kita išimtimi) leidžiam mieste. Be atostogų ir su dažnais paslankiojimais mieste. Su miestietiškais savaitgaliais, koncertais, futbolu ir pasibėgiojimais Neries pakrante ir vakarais remontuojamame bute. Tai greitai greitai ši vasara lekia. Vieni draugai grįžta iš jau pasiilgto Briuselio, kiti - į NY, treti keliauja atostogauti į Siciliją, ketvirti - prie lietuviškos jūros, prie ežerų, į miškus.

Negaliu sakyti, kad vasara mieste jau tokia baisiai ilgesinga. Priešingai, atradau, kad miestietiška vasara pilna įvairiausių mokamų ir nemokamų pramogėlių. O ir ta ypatinga vasarinio miesto dvasia, kai giedrą vakarą nuo Misionierių kalvos atskamba varinė muzika, ant barbakano kojomis tabaluoja naujos porelės, o su draugais norisi "Blusynėj", pas Burbulį ar senam geram ŠMCe gurkšnoti iki pat pirmo autobuso namo. Ir tas miestas tada būna toks tuščias ir toks visas tavo. Kiekviena gatve, užkampiu ir nusmurgusiu sennamiu. Kiekviena kavinaite, butiku ir visomis miesto katėmis. Kurių viena (o gal greičiau, kad vienas) mėgsta drybsoti mūsų naujo-seno kiemo saulėkaitoje. Tingiai apžiūrinėti kiekvieną svetimžmogį ir abejingai nusukti snukutį pasirodžius nukriošusiam kaimynų šunėkui. Teisybės delei reikėtų pasakyti, kad tai sena, įdubusiais šonais ir išsprogusiais šonkauliais, šėmo kailio kalė. Kaip ir juodasis katinas - visiškai abejinga kiemo gyvenimui. Tikriausiai, kad jos nė kiek nenustebino nei po dosnios liūties kiemo tarpuvartėje atsivėrusi smegduobė (kaip bežiūrėsi - šioks toks pasikeitimas kasdienėje aplinkoje), nei aplink tą duobę nerangiai besisukiojantys automobiliai.

Kuo toliau, tuo labiau man ima patikti visiškai laisvamaniškas senamiesčio kiemų gyvenimas. Nors savame lankomės tik po darbų ir tik tam, kad porą valandų palupinėtumėm ir taip jau pasišiaušusias aliejuotas sienas, jau spėjome susipažinti su dauguma kiemo Nr. 18 gyventojų. Pypkę prie durų traukiančiu poetu A., smuikininke I., jaunu šeimos tėvu A., girtuoklėliais "iš tradicijos", kurių vardų nepamenu, pašto darbuotojomis, piceriją prilaikančiais italais. Kaip man į ausį pašnabždėjo, dar ir rašytojos G. langai mato mūsų kiemo gyvenimą. Anarchišką ir visiškai nepriklausomą miestietiško gyvenimo variantą.

Prisipažinsiu, kad laukiu ne tik pirmo ryto naujuose namuose, bet ir pirmos vakarienės su draugais. Prie seno ąžuolinio stalo, iš baltų lėkščių ir žinoma, pagal Zawadzka, kuri, labai tikėtina (čia aš sau taip leidžiu manyti) mūsų namą buvo bent kartą per savo gyvenimą mačiusi. O kol vaizduojuosi būsimus foodistinius susibūrimus, vakarienes rengiame dabartiniuose namuose.

Futbolo čempionato finalo proga kepėm orkaitėje lydeką su romu. Prisipažinsiu, kad prieš pildama porą stikliukų tamsaus brandinto "Kraken" romo šiek tiek susvyravau ir dar atsiklausiau mūsų gurmaniškos komanijos, ar tikrai rizikuojam. Ir šliūkštelėjau. Ir nepasigailėjau. Pasisakysiu, kad prieš žuvį skanavom skrebučių su voveraitėm ir svogūnų laiškais, sūrių meniu praturtino vienos bandos pieno 2 metus brandintas Beaufort'as ir išskirtinio skonio Savojos Bleu de Termignon gaminamas iš 9 karvių bandos, besiganančios Alpių kalnų Vanoise draustinyje, pieno. Šis sūris įdomus tuo, kad yra itin retas, o mėlyno pelėsio sūrio skonį jam suteikia ne iš aplinkos patenkantis pelėsis (kaip dažnai būna - užpurškiamas ant brandinamo sūrio), o galvijų ėdami augalai, tarp kurių yra ir kažkoks labai gudrus pelėsis, patenkantis į pieną, o vėliau - savo darbą atliekantis ir brandinant sūrį. Na, o vakarienę baigėme su lengvu, vasarai tinkančiu desertu - migdolų pieno kisieliumi ir slyvų kompotu.


Originalus receptas

1 ½ - 2 kg lydekos,
druskos,
pipirų,
2-3 morkos,
2 petražolės šaknys,
1 poras,
1 salieras,
2-3 svogūnai,
3-4 šaukštai sviesto,
2 stikliukai romo.

Lydeką supajaustyti ir pasūdyti. Puodą ištepti sviestu, įberti įvairių smulkiai supjaustytų prieskoninių ir kitokių daržovių, truputį sviesto, dėti sluoksnį žuvies, paskui vėl daržovių, ir taip sluoksniuoti. Viršutinis sluoksnis - sviesto. Troškinti uždengus ant žarijų arba krosnyje. Kai daržovės suminkštės, galima įpilti du stikliukus romo arba stiklinę baltojo vyno ir dar patroškinti.

Romas nėra būtinas, bet jis labai pakeičia žuvies skonį.


Patirtis ir patarimai

Pirmiasia teko taikliai nusipirkti lydekų. Pričiupau dvi kilogramines. Vieną, deja, įdėjo jau šiek tiek pagulėjusią mirties patale, tai teko gerokai pavargti skutant (net prisiminiau, kaip mama dažnai guodžiasi, kad pirko dvi silkes, tai viena, kaip visada, buvo sena). Na, bet nuskutau aš ir tą lydekaitę.


Abi nuploviau, supjausčiau skersai nedideliais gabaliukais, pasūdžiau ir pabarsčiau pipirais. Kol sūrėjosi - griežinėliais susipjausčiau daržoves:

ryšelį šviežių morkyčių,
nedidelę saliero šaknį,
2 pastarnokų šaknis (betražolių neturėjau),
vieną porą,
5 šviežias bulveles ir
du vidutinius svogūnus.

Taip pat man prireikė pakelio sviesto (180 g) ir 2 stikliukų romo (apie 70-80 ml), šiek tiek druskos ir pipirų daržovėms apibarstyti.


Žuvį ir daržoves susluoksniavau stikliniame puode su dangčiu ir kepiau iki 200'C įkaitintoje orkaitėje kol suminkštėjo daržovės. Tada užpyliau romą ir dar patroškinau dar apie 10 minučių.


Valgėme su orkaitėje apskrudintomis šviežiomis bulvėmis. Būtų tikę šviežiai raugti agurkėliai - jei tik tokių būčiau turėjus.

Žuvis buvo balta, daržovės ir romas suteikė savito skonio padažui. Negalėčiau net apibūdinti, koks tas prieskonis, bet su romu troškinta žuvis - labai gerai. Vardant to neapčiuopiamo "prelatiško" pagerinimo šį eksperimentą tikrai kartosiu.

 

Komentarai

  1. Pavėlavai su šiuo receptuku:(((( Vyras kaip tik sekmadienį sugavo lydekaitę, tai vakar blaškiausi kaip ją čia pagaminus, teko rytietiškai garuose, nors tikrai negaliu skūstis, buvo ypač skanu, bet su romu mielai būčiau išbandžiusi, kol dar jo yra spintelėje:))) Reikės užsakyti, kad sugautų lydeką, kad pasimėgauti tavuoju receptu:)

    AtsakytiPanaikinti
  2. Pamiršau pakomentuoti apie vasarą mieste. Aš jos tiesiog niekada tokios ir neturėjau. Vos tik išaušta šviesesnis pavasaris, mūsų šeima pradeda emigruoti į užmiestį ir taip kiekvieną savaitgalį. Labai gražiai aprašei, kad pasirodo vasarą mieste irgi galima nuveikti šį tą gero:) Nors, jeigu nuoširdžiai, tai man miesto nelabai trūksta. To šurmulio visiškai nepasigendu. Tikriausiai senstu, bet mieliau renkuosi gamtoje su knyga, ežeriuku ar jūra, pasibalnojus dviratį ar ėjimo batus. O rudenį, žiemą ar ankstyvą pavasarį bandome "užkariauti" miestą su koncertais, teatrais, barais, restoranais...

    AtsakytiPanaikinti
  3. Odeta, bus tų lydekų - svarbiau, kad romas spintelėje nesibaigtų ;))) Ach, aš irgi mieliau šiltus savaitgalius leisčiau hamake prie ežero, bet kad jau taip susiklostė šitie metai. Bet atradau visai kitokį miestą - be šurmulio, o tik su mažais šurmuliukais mažuose kiemuose ir kiemeliuose ;)

    AtsakytiPanaikinti
  4. Vajei kaip gerai!!!! svajone ne receptas!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Aušra, Tu tiek visokių žuvelių prikepus, tikriausiai, rasi progą paimprovizuoti ir su romu ;)

      Panaikinti
  5. Kaip skaniai atrodo!! Tas padaziukas.. Mmmmm labai graziai ir sultingai, tikrai siltai, taip kaip ir Rope Snope minejo!

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Buvo šiltas vakaras - matyt, ta šiluma liko ir nuotraukose, Rūta.

      Panaikinti

Rašyti komentarą