2015 m. gruodžio 15 d., antradienis

Be lukšto vandenyje virti kiaušiniai aštriame sviesto padaže: kai turi laiko pusryčiams - gali pagalvoti ir apie kalėdines dovanas

Ruduo, o prieš tai ir pavasaris su vasara, vertėsi sau per galvą, kurnėjo ir bandė aplenkti visus planus. Kai atsipeikėjau - jau buvo gruodis. Ir užklumpa toks beveik nepadorus jausmas, kai supranti, kad turi laiko ne tik pamiegoti, pavalgyti ir prieš miega paskaityti porą Kunčiaus "Dervišo iš Kauno" skyrių.

Pradedu (o tikriausiai, kad jau turėjau būti pabaigus) galvoti apie kalėdines dovanas. Ko norėčiau? Ką dovanočiau artimiesiems? Tikrai visiems kepsiu po meduolinę širdį - kepu kasmet - ir dar pridėsiu  žolelių arbatos, kad įkvėptų lėtumui ir namams. Nes gi tam ir duotas šventas laikas, kad bent trumpam susėdę pažiūrėtumėme savo artimiesiems į akis, pasišnekučiuotumėme su jais neskiriami kompiuterių ekranų, feisbukų ir ankstyvo kėlimosi į darbą. Ir net visai nesvarbu, ką išlukštensite iš spalvingo popieriaus, ar ką įsidėsite į burną, daug svarbiau, kas liks širdyje po kelių dienų artumoje.

Ir nors nesvarbu, bet vis tiek galvoju apie geriausias dovanas, kurios pradžiugintų mano mylimuosius. Aną savaitę sužinojome nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatus - todėl verta pasidomėti jų kūryba - atrasti ar prisiminti. Mėgstančius gerą literatūrą tikrai pradžiugins Giedros Radvilavičiūtės "Šiąnakt aš miegosiu prie sienos" (et, kodėl šią knygą jau keletą kartų dovanojau?), dar menantiems "Nykštuką" - tiktų Birutės Žilytės "Paslaptingas būties švytėjimas". O galbūt teatro bilietą į spektaklį su Daniumi Gavenoniu ar filmo, kuriame pasirodo Dainiaus sukurti personažai, įrašą?


Kulinarinės dovanos. Vakarienė pas Deividą, pas Liutaurą, pas Justiną, pas Artūrą ar pas Ernestą (norėčiau kurios nors, net nesvarbu kurios). Dar rudenį pasirodžiusios "Mano Paryžiaus virtuvė" ar "Gero maisto dienoraštis. Žiema". Jei skaitote angliškai - šiais metais viena iš geriausių kulinarinių knygų Prancūzijoje išrinkta "Inside Chefs' Fridges. Europe, o jei prancūziškai - tikriausiai neįkainojama būtų Alaino Ducasse "Naturalité". Lietuvos kulinarijos istorijos gerbėjus turėtų pradžiuginti ką tik lietuviškai pasirodžiusi Fanios Lewando " Vilniaus vegetariškų patiekalų knyga: tradicinė tarpukario Vilniaus žydų virtuvė: legendinio Fanios Lewando restorano receptai" (angl. "The Vilna Vegetarian Cookbook: Garden-Fresh Recipes Rediscovered and Adapted for Today's Kitchen").

2015 m. gruodžio 5 d., šeštadienis

Kapotos tešlos pyragėliai su lašišų faršu ir prisiminimai apie pasakišką Vinalia Rustica


























Šį rudenį pasitikau pasakiškoje vakarienėje Pažaislio vienuolyne. Vynuogių derliaus nuėmimo penktadienį iki rugsėjo žvaigždžių pametėjo "Monte Pacis" šefas Ernestas Viršilas su komanda. Tai buvo beveik visiškai mano stiliaus šventė: mėgiamoje gimto miesto vietoje, prie teatrališkai išpuošto stalo, po liepomis ir žvaigždėmis, su geru maistu ir visai neblogu Sino vynu - šis man buvo atradimas, nes vynus, kaip bebūtų, perku gana retai, o jei perku - dažniausiai ieškau mėgiamų vynuogių ir į obuolinius nesidairau (iki tol paskutinė lietuviškų vynų patirtis baigėsi paragavus Česlovo vynų). O vat, Sinas nustebino subtiliai suderėjusiais skoniais ir žinoma, populiariuoju ledo vynu. Būčiau tik porą elementų iš viso vakaro išbraukus - keistai išsišokusį sirtakį (ką jis veikė romėniškoj šventėj ir vienuolyne?) ir savo įkyrų vis-à-vis kaimyną.

2015 m. spalio 8 d., ketvirtadienis

Agurkai su garstyčiomis žieminėms salotoms prie mėsos patiekalo


Jau po truputį įprantu, kad ruduo. Akys dar nelabai tiki, tačiau vakarais šąlančios kojos nepalieka jokių abejonių (jau tuoj žadame išbandyti krosnies galias). Ir truputį apmaudu, kad vasara kažkaip nieko nesakius ėmė ir prabėgo. Kartu su rugsėju, tiesą sakant. Tai karščiai buvo tokie, kad svajojau apie griausmus ir žaibus, tai vėso taip, kad vėl su viltimi dairiausi į dangų, kada pragiedrės. Nors karščių buvo daugiau ir alino jie visai be sąžinės. Net ir atostogų kelionėje kepino - sunku buvo miegoti ir Liubline, ir Lvove, kur termometro stulpelis be sąžinės užstrigdavo tiek 38'C padala. Atsipūtėm tik pasiekę slovakiškus Tatrus, o Krokuva pasitiko ir palydėjo audra ir žaibais.

2015 m. liepos 28 d., antradienis

Aviečių arba žemuogių sriuba kitaip ir meilės paštas

Porą liepos savaitgalių praleidome kaime. Vartėmės pievoje, supomės žaliame hamake, kepėm ant laužo sūrius, dešras ir iš kažkur atgabentus abrikosus, maudėmės ežere ir rinkome žemuoges - jau paskutines, kurių niekas laiku nesurado: įsitaisiusias seno tvenkinio pašlaitėse, tarp dilgėlių, pakrūmėse ir kituose sunkiai pasiekiamuose užkampiuose. Rinkom ir ant smilgų, ir į burnas, o paskutinį rytą priskimbčiojau raudonų uogų gerą puslitrį sriubai pagal "Lietuvos virėją".

Gerai, kad suskubau, nes žemuoges labai greitai pakeitė pirštus dažančios mėlynės ir šiūruojančios rausvų smilgų uodegos, paskui kurias sekėme Šimonių girioje.

Na, o gyvenimas Senamiestyje po truputį rausiasi savo vagą. Gimsta nauji įpročiai, džiugina atradimai (King&Mouse koktelis Gin&Rose - mano šios vasaros atradimas numeris vienas) ir netyčiom sušnipinėtos istorijos. Tikrai netyčiom - tuoj pasiteisinsiu. Mano vonios langas - vienintelis buto langas, per kurį galima stebėti kiemo gyvenimą ir apžiūrinėti ant kaimyninio namo stogo ir kaminų želiančius berželius. Ryte, kai jau ruošiuosi į darbą, kieme pirmam dienos dūmui ir pašnekesiui susirenka paštininkės. Ketvirtadieniais, į kiemą įsibraškina ir pašto sukvežimiukas, vairuojamas pusamžio vis dar gana patrauklaus (kiek ten per langą matosi) vyriškio. Ir kaip vieną rytą, pasilenkusi paglostyti ant palangės įsitaisiusio Katino, ir patyriau - čia jį atgena ne tik darbinė pareiga, bet ir ilgesys vienai pojaunei paštininkei, su kuria jiedu kaskart meiliai paburkuoja.

O juodasis kiemo katinas, kontroliavęs teritoriją, kažkur prasidangino. Gal tik vasarai?


Originalus receptas

3 litrai aviečių,
1,5 litro grietinėlės,
300 g cukraus,
8 tryniai.

2015 m. liepos 2 d., ketvirtadienis

Krušonas Senamiestyje ir Varšuvos paklydimai


Štai pagaliau pradedu pasakoti apie "Lietuvos virėją" iš Vilniaus Senamiesčio. Ir ta proga keliu taurę vasariško krušono, nes gyvenimas mieste kasdien patinka vis labiau. Ir storos senamiesčio sienos, ir už tų sienų skambantys lietuviški, lenkiški, prancūziški, angliški, rusiški ir man nepažįstami rytinio pasaulio kalbų balsai (tad retkarčiais imu ir pasijuntu kaip kokiam Briuselyje). Ir virš čerpinių stogų kasryt nušvintantis mėlynas dangus, kurio ekrane vakarais demonstruojasi spalvingi oro balionai ar draikosi lėktuvų palikti pėdsakai. Ir garsūs sekmadienių varpai patinka ir net ankstyvi rytiniai autobusai ir sunkūs traukiniai. O Katinui labiausiai patinka vonios palangė ir ant jos stovintis jo medis.

Patinka ir mūsų rajonas su Halės turgumi, beigeliais ir gruziniška duona, Keule Rūkė, Senu Radijum, ponu Bukowskiu ir kitais šventaisiais. Tik šiek tiek erzina reikalingi daiktai kažkuriose dėžėse - štai ir šiandien iškilnojau visas keturiasdešimt dėžių su knygomis ir darbo stalo daiktais, bet niekur neradau fotoaparato laido. Jau buvau baisiausiai benusivilianti, kai prisiminiau, kad nuotraukas galima perkelti ir tiesiai iš kortelės (valio mac'ams). Ir toje kortelėje aptikau keletą nuotrupų iš viešnagės Varšuvoje, į kurią išbildėjau dar nė nenakvojus naujuose namuose.


Penkias birželio dienas Lenkijos sostinėje praleidau darbo reikalais - sėmiausi patirties iš kolegų A. Mickevičiaus institute. Šieji, reikia pripažinti, nepagailėjo nei pasakojimų apie vykdomus mega projektus, nei pietų jaukiose Varšuvos užeigose ir restoranėliuose, nei sodraus peno sielai. Po penkių intensyvių dienų supratau, kad Varšuva per didelė, kad ją patirtum per savaitę ar per dvi.

2015 m. gegužės 21 d., ketvirtadienis

Kavos ledai kitaip ir miglos slibinai

Vakar sėdojom balkone, gurkšnojom vyną ir stebėjom, kaip virš miško formuojasi miglos slibinai - tokie minkšti, tingūs, kvepiantys žviežiai sulyta žeme, drėgnomis pušimis, pririję giedančių lakštingalų. Pilkšvi kamuoliniai ritenosi išilgai Cedrono visiškai nekreipdami dėmesio į papilves kutenančias pušų viršūnes ir smalsiomis letenomis vis siekė užkabinti pamiškėje vaikščiojusius šunų šeimininkus. Šie drąsuoliai nė galvos nepasukdavo į drykstančias slibinų galūnes - matyt, manė sau, kad tai tik nepavojingos miglos skiautės. Bežiūrint į slibinus ir šunų šeimininkus, dingtelėjo mintis, kad patinka man pavasariai tokie, kokie jie ateina: žvarbūs, saulėti, šlapi, vėjuoti, šilti, sprogstantys, atvarantys zovada ar atkulniuojantys lyg atbulom kojom. Visi jie mano. Kiekvienąkart jie patys geriausi.


Šis pavasaris buvo dosnus kelionių, naujų pažinčių ir pirmų kartų. O paskutinis mėnuo nepašykštėjo (prakosėtų) saulėtų dienųatviros architektūros, skanių pavasarinių patyrimų ir pasisėdėjimų su draugais, jūros vėjo ir beveik besibaigiančio pasirengimo apsigyventi Senamiestyje. Naujuose namuose jau laukia graži popiečio šviesa, senas stalas ir nauja virtuvė. Labai knieti kuo greičiau atsibusti pirmą rytą naujuose namuose ir paskleisti jaukų kavos aromatą... Bet dar vos vos ne. Dabartiniuose vis dar mėgaujamės ledais ir saulėlydžiais virš plačios miesto panoramos ir fantazuojam naują senamiesčio gyvenimą: pėsčiom į darbą, trumpam į miestą, taurei vakare, su draugais prie seno apskrito stalo, arti į turgų, smagiai pas Ali. Bus visko, o dabar reikia išlaukti, išjausti virsmo momentą, rasti sofą ir talpias knygų lentynas.



2015 m. gegužės 1 d., penktadienis

Aviena su grietinės padažu


Dalinuosi jau kiek sentelėjusiu receptu, kurį išbandžiau vasario viduryje, kai visai prieš Vilniaus knygų mugę rengėm vakarienę draugams. Galbūt tai nebuvo pats paprasčiausias darbinis metas, bet draugavimosi ir pasiplepėjimo stoka įkvėpė. Vakarienė irgi buvo tokia, kokią galima greitai ir be didelio vargo paruošti parbėgus iš darbo (na, taip - su išankstiniu pasirengimu): kepti kaštonai ir pagal Gordoną Ramsay marinuoti pievagrybiai (šitie pasiteisino net keliuose baliukuose) užkandžiams, keptas avies kumpis su citrinine perlinių kruopų koše vakarienei, o desertui - kepti razinomis ir riešutais įdaryti obuoliai, tik be romo, kad tiktų mažiausiems valgytojams ir mamoms.

Tai štai toks tas vakarienės meniu, kurio vinis turėjo būti aviena, o tapo kepti obuoliai. Juos, matyt, jau retokai namuose ir bekepam. O jei ir kepam, tai apsimetam, kad čia nelabai jau koks skanėstas, tik toks iš bėdos. Na, bet dar reikia sulaukti rudens, kada bus galima kepti šviežiai pakritusius obuolius, o štai šviežia ėriena ir vaismedžių žiedais jau pats laikas pradėt mėgautis. 


Originalus receptas

1 gabalas kepsninės avienos,
200 g lašinių,
druskos,
1 stiklinė grietinės.

Nuo avienos kuo kruopščiau nupjaustyti taukus, plėves ir gyslas, kad liktų tik gryna mėsa. Gerai išmušti, pasūdyti, prismaigstyti lašinių ir kepti ant iešmo arba krosnyje palaistant grietine. Iškepus patiekti su tuo pačiu padažu, kuriame kepė.



2015 m. balandžio 11 d., šeštadienis

Kiaušinių kotletai ir Europos šlamštas

Besmulkindama kiaušinius kotletams prisiminiau vasaros atostogų pradžią kaime, kai atveždavo mus su broliu mama pas bobutę ir mes apsirengę pirma švaria atostogine eilute lėkdavom į lauko virtuvę pažiūrėti ką tik išsiritusių geltonų ir rudai dryžų viščiukų. Arba jų pažiūrėti mus vesdavosi keliomis dienomis anksčiau atostogauti pradėjusi pusseserė Eglė (visada jai šito pavydėdavau. Ir kad anksčiau pradėdavo atostogauti, ir kad pirma tuos viščiukus pamatydavo). O po to su ja varžydavomės, kuri smulkins viščiukams virtą kiaušinį: tokį geltoną, dar vos vos šiltą ir kvepiantį. Smagu ir taip iki kutulingo kikenimo jauku būdavo stebėti, kaip maži cypciai puldavo lesti nuo pjaustymo lentelės pabertus gelsvus ir baltus trupinėlius. Pasistumdydami, pasicypsėdami, naguotom kojytėm stovėdami ant savo brolio dalies. Toks pūkuotas cypcelynas, į kurį traukte traukdavo įkišti ranką ir saujoje išsitraukti bailiai spurdantį vištos vaiką. Tada jį prisikelti arčiau ir atidžiai apžiūrėti jo apvalią kaip skridinukas akį, lyg minkšti spygliukai pasišiaušusius pūkus, rausvą spygsintį snapelį ir nemaloniai delne krutančias laibas kojytes. Šias ornitologines studijas paprastai nutraukdavo sunerimusi višta, kurios snapo bijome dar nė neįkirsti.

Tai tokios būdavo pavasarių pabaigos - tais laikais, kai pareigos mieste baigdavosi gegužių viduryje, o atostogos tęsdavosi tris mėnesius - pilnos viščiukų, virtų kiaušinių ir žalumos kvapo, žemuoginio nerimo ir kažkokio nepaaiškinamo ilgumo. Ne taip, kaip dabar - šast ir pralekia. 

Pralėkė šių metu pradžia greitai, bet paliko daug gražių ir skanių prisiminimų. Keletas vakarienių "Druskos namuose" ir senam geram "Kitchen", žvarboka ekskursija Pažaislio vienuolyne ir jaukūs mamos gimtadienio pietūs "Monte Pacis". Pasisedėjimai Rygos "Andalūzijas Suns" ir išnaktiniai pokalbiai "Istaboj". Vynas su Peteriu Hallbergu Leipcigo "die naTo", Vilniaus architektūra "Octagone" ir šniceliai Halės bare, kur kažkada valgė Gorbačiovas. Tuomet dar kažkaip į gyvenimą įsiterpė Kino pavasaris, charmante Lola Marsh. Ir tada beprotišku greičiu atskriejo Bolonija su knygom, keistom parodom, aštunkojais ir digestivo privačiose koplyčiose. O tada bam - Velykos. O per Velykas užderėjo daug kiaušinių, kuriuos šiais metais nutariau sunaikinti pagal Zawadzką. Vis kilniau.


Originalus receptas

16-17 kiaušinių,
2,5 šaukšto sviesto,
2-3 šaukštai sutarkuotos bandelės,
1 svogūnas,
3-5 džiūvėsėliai,
druskos ir pipirų.

Padažui:
1 šaukštas sviesto,
1 stiklinė sultinio,
1 stikliukas vyno,
3 gabalėliai cukraus,
1 šaukštas garstyčių.