2015 m. liepos 28 d., antradienis

Aviečių arba žemuogių sriuba kitaip ir meilės paštas

Porą liepos savaitgalių praleidome kaime. Vartėmės pievoje, supomės žaliame hamake, kepėm ant laužo sūrius, dešras ir iš kažkur atgabentus abrikosus, maudėmės ežere ir rinkome žemuoges - jau paskutines, kurių niekas laiku nesurado: įsitaisiusias seno tvenkinio pašlaitėse, tarp dilgėlių, pakrūmėse ir kituose sunkiai pasiekiamuose užkampiuose. Rinkom ir ant smilgų, ir į burnas, o paskutinį rytą priskimbčiojau raudonų uogų gerą puslitrį sriubai pagal "Lietuvos virėją".

Gerai, kad suskubau, nes žemuoges labai greitai pakeitė pirštus dažančios mėlynės ir šiūruojančios rausvų smilgų uodegos, paskui kurias sekėme Šimonių girioje.

Na, o gyvenimas Senamiestyje po truputį rausiasi savo vagą. Gimsta nauji įpročiai, džiugina atradimai (King&Mouse koktelis Gin&Rose - mano šios vasaros atradimas numeris vienas) ir netyčiom sušnipinėtos istorijos. Tikrai netyčiom - tuoj pasiteisinsiu. Mano vonios langas - vienintelis buto langas, per kurį galima stebėti kiemo gyvenimą ir apžiūrinėti ant kaimyninio namo stogo ir kaminų želiančius berželius. Ryte, kai jau ruošiuosi į darbą, kieme pirmam dienos dūmui ir pašnekesiui susirenka paštininkės. Ketvirtadieniais, į kiemą įsibraškina ir pašto sukvežimiukas, vairuojamas pusamžio vis dar gana patrauklaus (kiek ten per langą matosi) vyriškio. Ir kaip vieną rytą, pasilenkusi paglostyti ant palangės įsitaisiusio Katino, ir patyriau - čia jį atgena ne tik darbinė pareiga, bet ir ilgesys vienai pojaunei paštininkei, su kuria jiedu kaskart meiliai paburkuoja.

O juodasis kiemo katinas, kontroliavęs teritoriją, kažkur prasidangino. Gal tik vasarai?


Originalus receptas

3 litrai aviečių,
1,5 litro grietinėlės,
300 g cukraus,
8 tryniai.

2015 m. liepos 2 d., ketvirtadienis

Krušonas Senamiestyje ir Varšuvos paklydimai


Štai pagaliau pradedu pasakoti apie "Lietuvos virėją" iš Vilniaus Senamiesčio. Ir ta proga keliu taurę vasariško krušono, nes gyvenimas mieste kasdien patinka vis labiau. Ir storos senamiesčio sienos, ir už tų sienų skambantys lietuviški, lenkiški, prancūziški, angliški, rusiški ir man nepažįstami rytinio pasaulio kalbų balsai (tad retkarčiais imu ir pasijuntu kaip kokiam Briuselyje). Ir virš čerpinių stogų kasryt nušvintantis mėlynas dangus, kurio ekrane vakarais demonstruojasi spalvingi oro balionai ar draikosi lėktuvų palikti pėdsakai. Ir garsūs sekmadienių varpai patinka ir net ankstyvi rytiniai autobusai ir sunkūs traukiniai. O Katinui labiausiai patinka vonios palangė ir ant jos stovintis jo medis.

Patinka ir mūsų rajonas su Halės turgumi, beigeliais ir gruziniška duona, Keule Rūkė, Senu Radijum, ponu Bukowskiu ir kitais šventaisiais. Tik šiek tiek erzina reikalingi daiktai kažkuriose dėžėse - štai ir šiandien iškilnojau visas keturiasdešimt dėžių su knygomis ir darbo stalo daiktais, bet niekur neradau fotoaparato laido. Jau buvau baisiausiai benusivilianti, kai prisiminiau, kad nuotraukas galima perkelti ir tiesiai iš kortelės (valio mac'ams). Ir toje kortelėje aptikau keletą nuotrupų iš viešnagės Varšuvoje, į kurią išbildėjau dar nė nenakvojus naujuose namuose.


Penkias birželio dienas Lenkijos sostinėje praleidau darbo reikalais - sėmiausi patirties iš kolegų A. Mickevičiaus institute. Šieji, reikia pripažinti, nepagailėjo nei pasakojimų apie vykdomus mega projektus, nei pietų jaukiose Varšuvos užeigose ir restoranėliuose, nei sodraus peno sielai. Po penkių intensyvių dienų supratau, kad Varšuva per didelė, kad ją patirtum per savaitę ar per dvi.