Krušonas Senamiestyje ir Varšuvos paklydimai


Štai pagaliau pradedu pasakoti apie "Lietuvos virėją" iš Vilniaus Senamiesčio. Ir ta proga keliu taurę vasariško krušono, nes gyvenimas mieste kasdien patinka vis labiau. Ir storos senamiesčio sienos, ir už tų sienų skambantys lietuviški, lenkiški, prancūziški, angliški, rusiški ir man nepažįstami rytinio pasaulio kalbų balsai (tad retkarčiais imu ir pasijuntu kaip kokiam Briuselyje). Ir virš čerpinių stogų kasryt nušvintantis mėlynas dangus, kurio ekrane vakarais demonstruojasi spalvingi oro balionai ar draikosi lėktuvų palikti pėdsakai. Ir garsūs sekmadienių varpai patinka ir net ankstyvi rytiniai autobusai ir sunkūs traukiniai. O Katinui labiausiai patinka vonios palangė ir ant jos stovintis jo medis.

Patinka ir mūsų rajonas su Halės turgumi, beigeliais ir gruziniška duona, Keule Rūkė, Senu Radijum, ponu Bukowskiu ir kitais šventaisiais. Tik šiek tiek erzina reikalingi daiktai kažkuriose dėžėse - štai ir šiandien iškilnojau visas keturiasdešimt dėžių su knygomis ir darbo stalo daiktais, bet niekur neradau fotoaparato laido. Jau buvau baisiausiai benusivilianti, kai prisiminiau, kad nuotraukas galima perkelti ir tiesiai iš kortelės (valio mac'ams). Ir toje kortelėje aptikau keletą nuotrupų iš viešnagės Varšuvoje, į kurią išbildėjau dar nė nenakvojus naujuose namuose.

Penkias birželio dienas Lenkijos sostinėje praleidau darbo reikalais - sėmiausi patirties iš kolegų A. Mickevičiaus institute. Šieji, reikia pripažinti, nepagailėjo nei pasakojimų apie vykdomus mega projektus, nei pietų jaukiose Varšuvos užeigose ir restoranėliuose, nei sodraus peno sielai. Po penkių intensyvių dienų supratau, kad Varšuva per didelė, kad ją patirtum per savaitę ar per dvi.

Pirmiausia, pasisekė apsistoti „teisingame” rajone. Rašau „pavyko”, nes rinkausi aklai, neturėdama laiko pasidomėti, kur reikia (ar nereikia) apsigyventi. Ir pasirodė, kad kvartalai šalia Centrinės stoties, greta Marszalkowskos gatvės ir Zbawicielos aikštės su skandalingaja vaivorykšte yra būtent ta vieta, kurioje reikia būti. Tai madingas, „hipsteriškas” rajonas, kurio gyvenimas verda senoje posh „Charlotte” ir naujuose vienas po kito dygstančiuose restoranuose, užeigose ir baruose. Pasisekė pietauti ką tik atsidariusiame skandinaviškos-shaby dvasios „Bazar kocha”, siūlančiame išmoningus dienos pietus (pvz., cinamoninės vištos šlaunelės su citrusinėmis morkomis ir bazilikiniais leistinukais) ir kalnus morengų (šiais, beje, puošiasi daugybė užeigų ir barų). Kitą dieną kolegos lenkai nusivedė į jų pamėgtą rytietišką užkandinę „Shabu-shabu” kur buvo labai gardūs makaronai sultinyje su žaliomis salotomis ir skrudintais vietnamietiškais suktinukais. Dar vienų pietų metu milžiniškus suvožtinius kramsnojome greta Zbawiciela aikštės tą savaitę atsidariusiame prancūzo „Tapage” (toks à la prancūziškas-artimųjų rytų dvasios maistas) ir pirmoje šio rajono užkandinėje „Charlotte”, kurioje vietą pavykstą gauti tik nusišypsojus sėkmei. „Charlotte” vaišina raguoliais su įvairiausiais užtepais ir puikiais sumuštiniais: su brie ir figomis, su rūkyta lašiša, su keptu jautienos kumpiu ir kaparėliais, su tunu ir marinuotais agurkėliais ir visa eilė kitokių derinių. 


Užiančios gatvelės jungia karališkąją Nowy Swiat ir jau minėtąją Marszalkowską gatves. Jų raizgalynėje, tarp daugybės beveidžių barų ir studentiškų picerijų, aptikome populiarią, valgytojų prikimštą „Sloiki”. Kaip ir kvartalas, taip ir maistas čia buvo mažiau subtilus, bet tikrai gerai paruoštas (man buvo patiekti puikios tešlos koldūnai su antienos įdaru ir sodriu čiobrelių-taukų padažu). Ir žinoma, nešykštėsiu pagyrų rekomenduotam ankstyvų ir vėlyvų pusryčių restoranėliui sunkiai išverčiamu pavadinimu „Bulkę przez Bibulkę”. Tokia madingos atmosferos ir išvaizdos shaby vieta, kurioje smagu neskubomis pradėti freelancišką dieną manieringai skaitant Sartą ir sukant tabako suktinę ar hipsterišką ūsą. Pirmiems varšuvietiškiems pusryčiams gavau (cha cha) paryžietišką rinkinį: raguolį ir porą riekių skrudintos super-eko duonelės, kurią patiekė su levandų medumi, sviestu, naminiu šokoldiniu kremu ir braškių uogiene. Kava buvo gera.

Na, ir būčiau neteisinga jei nepaminėčiau romantiškos ir labai estetiškos "Instaliacje Art Bistro" įkurtos Ujazdowkių pilyje Lazienkų parke. Humusas čia buvo žiauriai skanus (beje, humusas, kaip ir morengai, Varšuvoje valdo), o pieno kokteilį kolegei atnešė supiltą stiklainyje. Na, ir dar buvo du barai (kaip be jų?), greta teatro įsikūręs „Delikatesy. Esencja” ir už universitetinio rajono užsislėpęs pusėtinas "Sueno Tapas Bar” (kur ne tik kėliau taurę vyno, bet ir gardžiavausi su ožkos sūriu ir vytintu kumpiu užkepta figa).

















Ir dar nesustosiu. Manau, kad nedora būtų taip pabaigti ir nepaminėti tikrų vietų, kuriose galima paganyti sielą. Gero meno radome Museum Sztuki Nowoczesnej, dėl kitų priežasčių jau paminėtoje Ujazdoskių pilyje ir vienoje svarbiausių Varšuvos meno galerijų „Zachęnta” (birželio 18 d. čia buvo atidaryta per vasarą veiksianti puiki Vroclavo avangardo paroda). Istorijos ragavome Varšuvos sukilimo muziejuje ir vaikščiodamos buvusio Varšuvos geto teritorijoje, kur tik juodo labrodorito ženklai, įsispraudę tarp sovietinio bauhauzo architektūros, žymi tragiškus geto ir žydų sukilimo įvykius. Neikite čia nepasiruošę, nes… nerasite geto. Na, ir žinoma, visada smagu pasivaikščioti po Varšuvos senamiestį - beveik iš nieko atkurtą po II Pasaulinio karo - todėl niekaip neapleidžia proto sumaištis - akys tai mato XVIII a. Varšuvą, o atmintis vis prikaišioja, kad šitai senovei vos 15-40 metų. Ach, taip, bevaikštant senamiestyje reikia sulaižyti nors vieną ragelyje susuktą ledų bokštą.





Originalus receptas

Vienam ąsotėliui kriušono reikia 1/3 dalies ledo, butelio baltojo vyno, 3/4 stiklinės cukraus, dviejų skiltelėmis supjaustytų apelsinų (be sėklų) ir stikliuko romo. Vyną supilti į butelį, suberti cukrų, sudėti apelsinus ir įpilti konjako. Jei kriušonas gaminamas iš šampano, konjako nepilama, o vietoj apelsino dedamas ananasas arba persikų.


Patirtis ir patarimai

Krušonas paprastai stiprinamas konjaku arba brendžiu, todėl iškart patikslinu receptą - tikrai nereikia romo - čia, matyt, vertėjos klaida.

Taigi, o kas tas krušonas? Prancūzų kalbos žodis "cruchon" reiškia nedidelį ąsotėlį siauru kakleliu. Pavadinimas, matyt, prigijo gėrimui, ruošiamam ąsotyje ar kitame stikliniame inde. Pagrindinės krušonų sudedamosios dalys labai paprastos ir vasariškos: sausas baltas arba putojantis baltas vynas, brendis, cukrus ir įvairūs vaisiai bei uogos.

Krušonas turi būti ruošiamas iš anksto, kad spėtų kaip reikiant atvėsti ir subręsti. Paprastai ledo į krušonus nededama, tačiau Zawadzka įdėjo ir tai pakartojau aš.

















Šįkart ruošiau du skirtingus ąsotėlius:

1 variantas su baltu vynu

pusė butelio sauso balto vyno,
nedidelis stikliukas brendžio,
nuluptas ir nedideliais gabaliukais supjaustytas apelsinas,
1 šaukštas cukraus,
ledo (kad sudarytų 1/3 tūrio).

Aplesiną nulupau, supjausčiau gabaliukais, užpyliau šaukštą cukraus ir palikau pusvalandį pabręsti. Tuomet į indą supyliau vyną ir brendį, subėriau apelsino gabaliukus ir pastačiau į šaldytuvą maždaug 2 valandoms. Prieš patiekiant subėriau ledo gabaliukus ir kiek patrintą mėtą.


2 variantas su putojančiu vynu

pusė butelio putojančio sauso vyno,
pora skiltelių ananaso,
ledo (kad sudarytų 1/3 tūrio).

Ananaso skilteles supjausčiau nedideliais gabalėliais, užpyliau putojančiu vynu ir palikau šaldytuve maždaug 2 valandoms subręsti. Prieš patiekiant subėriau ledo gabaliukus ir patrintą mėtą, įpyliau šiek tiek šviežio putojančio, kad stipresni būtų burbuliukai.

Štai tiek to darbo.

Tiesa, yra dar viena proga kelti krušono taurę - jau gera savaitė kaip prieš miegą vis paskaitinėju Fanios Lewando "The Vilna Vegetarian Cookbook". Parsisiunčiau ją iškart, kai tik leidykla pradėjo platinti. Tikrai verta. Ir kaip daugiaveidžio Vilniaus istorijos atminimas, ir kaip įkvėpimo šaltinis. Papasakosiu apie ją kiek vėliau, nes ir taip jau šis įrašas panašėja į sunkiasvorį dramblį. Tik užduosiu klausimą, kaip manote, atsiras Lewando virtuvei skirtas tinklaraštis ar ne?


Komentarai

Rašyti komentarą