2016 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Jautienos sultinys ir kelios sausio istorijos



Vieną šaltą sausio sekmadienį išvaikščiojom ant Galvės pokalbių žemėlapį: nuo "Senosios kibininės" iki artimiausios salelės apie tai, kad pagaliau reikia užsisakyti lentynas, nuo salelės iki Užtrakio dvaro apie tai atostogas, slides ir kito savaitgalio planus, nuo Užtrakio dvaro iki pilies apie vaikystės žiemų malonumus, puslankiu aplenkdami pilį apie jos modernumą tais laikais, kai jau retai kur Europoje tokias pilis ir bestatė, nuo pilies link pakrantės apie tai kaip ežerą gaubia ant jo vaikštinėjančių džiaugsmas ir kutulingas juoko jausmas. Mintijimus nutraukė pakrantėje įrengta "boba" - pro nedidelę eketę į ežero dugną įkaltas baslys, prie kurio pritvirtinta poilgė kartis su gale pririštomis rogutėmis. Iš spiegiančių ir vis dar ir dar norinčių pasisukti vaikigalių skaičiaus spėju, kad "boba" buvo populiariausia pakrantės pramoga. Tokią "bobą" tėtis sumeistraudavo mūsų žiemos atostogoms - vėją pagaudyti norėdavo visi - ir mūsų šaika, ir bendraamžiai kaimynai. O vyrams stipriai "bobą" įsukus, vyresnieji atostogautojai paskutinį savo ratą baigdavo snieguotuose pakrančių krūmuose - rogučių pavadėliai atsilaisvindavo ir šios smagiai šaudavo pirmyn. Gaila tik, kad tą sekmadienį ant Galvės neišdrįsau su vaikais stoti į eilę prie "bobos". Kodėl suaugęs apsunkini paprastus pasirinkimus?

2016 m. sausio 11 d., pirmadienis

Silkių kapotinė ir snaigės veidą bučiuoja

Ausyse taip ir skamba "žiema, žiema, snaigės veidą bučiuoja ir taip gera širdy" ir priešingai nei dainos herojus, net žinau kodėl, nes žiema, nes Liepkalnis šalia, nes nuo jo pakenčiamai smagu leistis slidėmis žemyn ir kokią minutę jaustis laisvai kaip pelėdai. Matėt tą baltosios pelėdos vaizdą, užfiksuotą paprasčiausios stebėjimo kameros? Tai ir aš taip, trumpai, bet ganėtinai laisvai. Tik ne dangum, o kalnu žemyn.

Kai sninga ir veidus snaigės bučiuoja praeiviams už lango - širdy irgi gera, nes tuomet sėdžiu šiltuose namuose, o galvoje sukasi šimtai minčių ir mintelių, kurias pačiūčiuoju ir paleidžiu iki kito karto. Žinau, kad negerai taip, bet. O kartais, kai sninga už lango, Zawadzkos patiekalais lepinu svečius. Kaip seniau. Gruodį ir sausio pradžioje, pavyzdžiui, net du kartus kepiau riešutinį mozūrą su obuoliais (tai mano vienas mėgiamiausių "Lietuvos virėjos" desertų), viščiukus su kadagių uogomis, sukau ledus su apelsinų žiedais ir dar  išbandžiau porą naujų receptų: jau aprašytus kapotos tešlos pyragėlius, aštrų sviesto padažą kiaušiniams ir dar vieną, kuriuo dalinuosi šįkart - silkių kapotinę.