2016 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Tai nutiko Lvove ir citrininis ukrainietiškas mozūras



Lvovas mano nauja meilė. Įsižiebė ji iš antro žvilgsnio. Nors ne, jau pernykštis vakaras Lvove privertė sunerimti, jog taip paprastai mudviems čia viskas nesibaigs. Ir nesibaigė. Grįžau pas jį įtardama, kad jausmai gali būti abipusiai.


Pirmą kartą akį patraukė dailus Lvovo veidas, ryškiais dekadentiškais, šiek tiek bohemiškais bruožais, o tada pribloškė jo būdas - miestas buvo gyvas: senamiestis dūzgė, gatvėse buvo pilna žmonių, skardėjo juokas ir šaunaus vakaro nuojauta. Kai pasimatėme po metų, Lvovas vėl buvo pilnas gyvybės ir gal net dar gražesnis nei pernai vasarą. Rudeninė saulė senose gatvelėse ir nesibaigiančiuose secesijos fasaduose išryškino taikų miesto charakterį. Čia niekas neskuba ir tu pats nė nepatebi, kaip liaujiesi skubėjęs. Kaip Tarasas sakė, Lvove ir Laisvė, ir Kristus ramiai sėdi ant savo stogų - jiems čia nėra ko nerimauti, nes liūtų miestą Danielius Haličietis pastatė savo sūnui Levui, o ne kokiai tai pergalei prieš priešus paminėti.Lvovo, kaip visų senų miestų, istorija kupina liūdnų ir linksmų įvykių, spalvingų asmenybių ir išradimų, tačiau apie juos galite pasiskaityti Wikipedijoje arba istorijos knygose. Tuo tarpu aš mieliau papasakosiu apie tai, kaip puikiai lvoviečiai įdarbina istorinius prisiminimus (cituojant mano palydovą, viskas Lvove susiję su legendomis, o jei ne - jos sukuriamos) turistų malonumams, kurių dauguma skirti jų skrandžiams, akims bei pramogoms.





Nepameluosiu, kad visi, pirmą kartą įkliuvę į !Fest restoranų tinklą, lieka maloniai nuusteeebinti. Šis patyriminių restoranų tinklas dovanoja ne tik pakankamai gerą maistą, bet ir žaidimus, istorijas. Jei norėsite patekti į pirmąjį !Fest tinklo pogrindį - "Kryjivką", turėsite ne tik susižinoti, kaip jį rasti (žinoma, internetas visagalis nepalieka paslapčių cho cho cho), prisiminti slaptažodį ir jį laiku pasakyti, bet vėliau, išvaikščioję visą keliaaukščiu bunkeriu paverstą patatą, rasti išėjimą lauk. Tame pačiame pastate įsikūręs ir masonų tema žaidžiantis "Brangiausias Galicijos restoranas", į kurį įėjimas veda per senioko virtuvę su kunkuliuojančiomis bulvėmis ir rūgtelėjais obuoliais. Masonai, kaip ir dera, vaišina beveik tobulais patiekalais - baravykų kapučinas buvo iš tikriausių baravykų ir paruoštas be priekaištų, burokėlių ir ožkų sūrio salotos su pastarnokų traškučiais buvo... na, buvo tobulos. O vat, Kryjivkos partizanai maitina paprasčiausiu karčiamų maistų: dešromis, bulvėmis ir kopūstais. Nuoseklu - nėra kada partizanams puoselėti gastronominių planų.


Kitas aplankytas turistinis restoranas - "Žibalinė lempa", kurio interjeras, turiu pripažinti įdomesnis nei virtuvė. Žinoma, teko užsukti ir į "Kavos kasyklas", iš kurių vidury nakties išėjau su žalvariniu kavos malūnėliu. Ach, taip, "Girta vyšnia", prie kurios nuolatos būriuojasi vyšnių mėgėju minia. O mėgti tikrai yra ką - vyšnių trauktinė yra puikaus skonio ir patiekiama su pora šaukštų trauktinėje pamirkusių vyšnių. Ir "Mazocho kavinė", kurią šįkart ir vėl praleidom.

Turistų malonumui sukurtų vietų sąrašas galėtų būti be proto ilgas, bet ir jį galite rasti toje pačioje !Fest svetainėje. Paminėsiu keletą "paprastų" vietų, kurios man patiko ir gal patiks jums, jei spėsite išsigelbėti iš !Fest žabangų.


"Mons Pius" ruošia puikius mėsos ir žuvies kepsnius, o tuno tartaras čia buvo omg, koks teisingas ir nė kiek netrikdė nuo sienų žvelgiantys garsiausi banko klientai, besilankę tame pačiame pastate, kai čia veikė ne restoranas, o bankas. Tiesa, Mons Pius kaimynystėje yra nuostabus armėnų kiemelis, kuriame nufilmuota ir garsioji "D'Artanjano ir trijų mušketininkų" (1961) kovos su gvardiečiais scena. O šalia kiemelio - be galo tauri armėnų bažnyčia.

Žydų virtuvės restoranas "Baczewski", valdomas kitos restoranų grupės "Kumpel", giriamas už super gerą virtuvę ir užpiltinių įvairovę.

O kaip gi Lvovas be skanėstų? Jei jau atkeliavot iki Lvovo, beveik nuodėmė neparagauti bent trijų, keturių, penkių čia kepamų pyragų, tortų, pyragaičių, sausainių..., kurie čia nostalgiški ir beveik tobuli. Cukrainių ir desertinių čia apsčiai, tačiau išskirčiau šiuos savo favoritus: "Cukiernia" (čia būtina paragauti lvovietiško sūrio pyrago (rekomenduoju sūrio pyragą (syrniką) su kriaušėmis, eklerus, kurie čia visai neprancūziški, ir štrudelį su vyšniom) ir išsinešti dėžutę vietoje kepamų saldumynų: įvairiausių morenginių pyragaičių, tobulų tešlos skarelių su vyšniomis, delno dydžio migdolinių sausainių.


Kita "mano" vieta - "Veronika", kurios tortai, pyragaičiai ir ledai yra stačiai begėdiškai skanūs. Tokie, kad nusiperki torto šmotą vidury nakties ir sušveiti jį su iš viešbučio registratūros pasiskolintu šaukštu. Ir tada gailiesi ir tuo pačiu visiškai nesigaili taip padaręs. Kitą dieną būtina užsukti į senamiestyje įsikūrusią šokoladinę "Freska", kuri lieja siaubingai gerus praliné. O kai jau dvasioje neįmanomai saldu ir gera, būtina užsukti į "Po mėlynu buteliu" taurelės slyvų užpiltinės ir kavos su cinamonu.

Ką veikti Lvove tarp sėdėjimų kavinėse? Vaikščioti. Vaikščioti senamiesčio gatvėmis, užsukti į visas bažnyčias (į jėzuitų, domininkonų, karmelitų, graikų katalikų bažnyčias, armėnų, unitų ir ortodoksų katedras), išvaikščioti senamiestį supančius rajonus, užlipti į pilies kalną, aplankyti Lychakiv kapines, užsukti į Potockių rūmus ir universitetą, operą gražuolę, arba palįsti po grindiniu ir susipažinti su nematoma Poltavos upe. Galima pabandyti įkišti nosį į nuostabią universiteto mokslo biblioteką, būtina pašmirinėti po kiemus, į kuriuos įlindę arba rasite akligatvį, arba liksite maloniai nustebinti. Trumpiau tariant, Lvovas labai fotogeniškas, pilnas paslapčių ir dosnus malonumų.


Grįžus į Vilnių dar kurį laiką vaikščiojau Lvovo gatvėmis, o telefonas užsispyręs rodė galiciškas oro prognozes. Nieko kito neliko, kaip kepti ukrainietiškos dvasios pyragus.


Originalus receptas

1 citrina,
1 puodelis cukraus,
1/2 puodelio bulvių krakmolo,
6 kiaušiniai,
1/2 šaukšto sviesto ir džiūvėsėlių.

Nutarkuoti vienos citrinos žievelę, citriną išvirti, išimti sėklas, visą sutarkuoti ir gerai išspausti. Sultis sumaišyti su citrinų žievelėmis, įberti puodelį smulkaus cukraus ir viską sutrinti grūstuvėje, po vieną sudedant šešis trynius ir pusę puodelio bulvių krakmolo. Vėl viską gerai ištrinti. Prieš kepant supilti lengvai išplaktus baltymus, atsargiai išmaišyti, supilti į plokščią formą ir kepti lengvai prikūrentoje krosnyje. 


Patirtis ir patarimai

Receptas visai paprastas ir viso labo tereikia išsivirti citriną bei išsiplakti baltymus (kuriuos, jei turite elektrinį plaktuvą išpaksite akimirksniu). Kaip šį ukrainietišką mozūrą kepiau aš: pirmiausią nugremžiau citrinos žievelę ir citriną užpylusi verdančiu vandeniu pavirinau, kol pradėjo minkštėti. Tada ją ištraukiau iš vandens, sutryniau ir išsunkiau sultis, kurias sumaišiau su nutarkuota žievele. Šito citrininio reikalo nebuvo labai daug - viso labo maždaug 3 šaukštai.


Tuomet į sultis subėriau cukrų, išmaišiau ir plakdama po vieną supyliau trynius ir subėriau bulvių krakmolą. Baltymus plakiau rankomis, nes patikėdama šį darbą virtuviniam kombainui, dažnai nepajuntu, kada baltymai jau būna išplakti.


Kepiau apie 40 min. 180 laipsnių karštumo orkaitėje. Ragavau karšto, atvėsusio, pastovėjusio vieną ir tris dienas. Net nežinau, ar man patiko šitas mozūras - toks gana sausokas citrininis biskvitas. Bet labai skaniai citrinininis ir puikiai skambantis su puodeliu kavos. Dėl sausumo, tai manyčiau, kad šį mozūrą reikėtų sulaistyti citirnų sirupu, sumaišytu iš citrinų sulčių ir cukraus pudros (arba/ir citrinų likerio). Toks manevras turėtų jo markę kilstelėti.


2 komentarai:

  1. Rūta, Lvove paskutinį kartą buvau studentė. O tai jau daaaaug metų atgal :) Labai įdomu būtų sugrįžti...kada nors.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Manau, kad turėtų patikti, Odeta. Kitaip nei vakariniam Europos pakrašty, bet tas kitoniškumas vis dar labai europietiškas ;)

      Panaikinti