Pradžia

Viskas prasidėjo tada, kai Šv. Kalėdoms pasidovanojau W. A. L. Zawadzkos kulinarijos knygą „Kucharka Litewska“ („Lietuvos virėja“). Išpakavau, perskaičiau įžangą, pavarčiau, pakikenau iš „vasarošilčio vandens“ ir „kepti vidutinio karštumo krosnyje“, pasigyriau kulinarijai neabejingiems bičiuliams ir padėjau. Vieni patiekalai atrodė per daug paprasti, o kitų, kaip, pavyzdžiui, bobos iš 60 kiaušinių, nekilo ranka pabandyti.

Bet atėjo TA diena ir susigundžiau paragauti, ką valgė vilniečiai XIX a. viduryje (1854 m. pasirodė pirmasis „Lietuvos virėjos“ leidimas). Pirmasis kepinys pagal W. A. L. Zawadzkos receptą buvo ruginiai sluoksniuočiai, po to – Vienos raguoliai. Ir vienus, ir kitus kepant pamačiau, kad knygoje nurodytos nelabai tikslios produktų proporcijos, nepasivarginta nors pastabose ar išnašose pateikti rekomendacijų dėl „vidutiniškai šiltų krosnių“. Matyt, buvo mechaniškai paskaičiuota, kad stiklinė lygi tiek tai gramų, koks nors svaras – kitiek. Ir galėčiau kirsti lažybų, kad knygos leidėjai tikrai neišbandė receptų. Galbūt per daug brangu? Ar šią knygą perleido tik kaip bibliografinę retenybę?

Na, bet grįžkime prie esminio dalyko – XIX a. vilnietiškų receptų. Taigi, sluoksniuočiai. Tik ką ištraukti iš orkaitės – buvo labai neblogi, bet atvėso... Pirmąją partiją per dvi savaites su vyru dviese šiaip ne taip sugraužėm. Tuomet galvojau, kad tikrai daugiau nieko nekepsiu, o knygą pasidėsiu į kulinarinių trofėjų skyrelį. Bet. Vis prisimindavome, kokie skanūs buvo tie šilti sluoksniuočiai... Taip ir susigundžiau. Tik šį kartą nutariau receptą patobulinti. Bėriau mažiau miltų, nes pirmą kartą tešla labiau priminė molį – nei leidosi minkoma, nei kildinama kilo. Ir ką Jūs manote? Parinkus tinkamas, mano galva, produktų proporcijas ir patrumpinus kepimo laiką, iš orkaitės išriedėjo puikūs sluoksniuočiai. Su pienu šilti tirpte tirpo burnoje, o ir dubenyje ilgai neužsiliko.

Vat, tada ir nusprendžiau, kad Zawadzkos knyga gali tapti puikiu atradimu, tik reikia išbandyti, atrasti tinkamas proporcijas ir geriausią gaminimo trukmę (nes ne visuose receptuose ji nurodyta) ir kaitrą. Norėčiau, kad seni ir tikrai puikūs receptai taptų populiarūs ir kad nenuviltų, todėl nutariau pagaminti visus arba beveik visus Zawadzkos aprašytus patiekalus, o eksperimentus aprašyti ir pasidalinti. Turėčiau pasakyti, kad pagrindiniai degustatoriai visą laiką bus mano vyras Nerijus (medalis jam) ir mudviejų draugai – Jovilė ir Mindaugas. Žinoma, sudalyvauti XIX a. vilnietiškų patiekalų degustacijose pasiūlysiu ir kitiems mudviejų brangiems bičiuliams. Jų komentarus, manau, rasite mano dienoraštyje.