Varškėčiai

Originalus receptas

0,5 kg varškės,
6 kiaušiniai,
3-4 šaukštai grietinės,
druskos,
1 stiklinė miltų,
2-3 šaukštai sviesto,
2-3 džiūvėsėliai.

Šviežią, iš neperkaitintos varškės suspaustą sūrį ištrinti su šešiais (šešiais?! – R.) kiaušiniais (įmušti po vieną) ir keliais šaukštais šviežios grietinės, pasūdyti, įberti miltų ir išminkyti purią tešlą. Pabarstyti miltais lentą, iškočioti volelius, paspaudyti, kad būtų plokšti, peilio kriaunomis įspausti rantelius, supjaustyti įstrižai ir sudėti į pasūdytą verdantį vandenį; kai tik iškils, nukošti į kiaurasamtį, nuvarvinti ir patiekti užpylus iki geltonumo pakaitintu sviestu.

Norint paįvairinti, išvirtus varškėčius galima apkepinti, bet tada varškę reikia pasaldinti ir įberti razinų, o kepti sviestu išteptame ir džiūvėsėliais pabarstytame keptuve.

Patirtis ir patarimai

Atrodytų paprasčiausi varškėčiai, bet labai gražūs gavosi. Tiesa, naudojau rūpaus malimo kvietinius miltus, todėl varškėčiai gavosi gražios rusvos spalvos.

Receptą teko patobulinti. Tiksliau, kaip ir tikėjausi išvydus toookį kiekį kiaušinių, reikėjo šiek tiek daugiau miltų. Dvigubai tiek, kiek siūlo Zawadzka (į tešlą reikėtų įberti 1,5-2 stiklines miltų recepte nurodytam produktų kiekiui). Na, bet varškėčiai – ne koks jautrus biskvitas :)). Tiesa, vietoje varškės sūrio naudojau paprastą varškę. Bet tai juk ne nusikaltimas? Tikriausiai XIX a. pradžioje žmonės tokios birios varškės, kaip mes, nelabai ir valgė :)

Tiesa, normalizuojant tešlos konsistenciją iki minkomos, padvigubėjo ir jos kiekis. Todėl nusprendžiau likusius varškėčius gaminti pagal siūlomą „paįvairinimą“ – su razinomis ir tuomet juos apkepti.

Vat, taip daromi ranteliai peilio kriauna. Kai tuo užsiiminėjau, galvojau, kad nelabai kas čia matysis, bet net išvirę varškėčiai buvo tokie gražiai rantuoti ir ne ką neprastesni už tradicinius varškėčius-ežiukus.

Patarčiau kepinant sviestą labai atidžiai sekti, kada jis pradės geltonuoti. Aš bekepindama dar užmečiau akį į knygą, todėl sviestas tapo labiau rudas, nei geltonas. Na, bet tai nepakenkė varškėčių skoniui. Atvirkščiai, pridėjo riešutinį poskonį (vat, kaip pavariau, kaip kokia somelje).

Tiesa, manyčiau, kad šie varškėčiai būtų skanūs su sviesto ir šalavijų padažu.

O kai pagalvoju, kad Motinos dienai ruošiuosi gaminti Rožinį mozūrą (taip, taip, su rožių uogiene), o receptas tikėtina, kad irgi nelabai tikslus.....tai truputį neramu kažko...