"Draugų" spurgos

Belgų siaubui reikia pripažinti - šalį sukaustė išties katastrofiškas šaltis. Savaitgalį Ardėnuose oro temperatūra nukrito žemiau minus penkiolikos, kas šitame krašte prilygsta užšalusiems Venecijos kanalams ir apledėjusiam Krymui. Miesto gatvės ištuštėjusios, niekas be reikalo nosies ir kojos iš namų nekiša (nors sostinėje dieną oras sušyla iki minus trijų-keturių, o po giedrą dangų - ritinėjasi saulė. Ai, ir tegu sėdi tie ramieji belgai namuose, o mes už tai prisikepėm draugiškų spurgų ir iškulniavom apsukti kelių ratų savo slaptame Hapo parke. Prisipažįstu, planai buvo didingesni - sėsti į metro ir važiuoti iki Soignes miško. Ten pasivaikščioti, papurtyti nuo medžių sniegą, su karšta kava sučiaumoti spurgas ir grįžti namo. Na, bet nesigavo kažkaip. O priežastis viena buvo ir pakankamai rimta - neradom termoso, o kaip be karštos kavos šaltam miške valgyti šaltas spurgas? Juk suprantat, ar ne? Praktiškai, neįmanoma ;) Tad prisipylėm termosinius puodelius kavos ir iškulniavom į parkiuką - vis šioks toks snieguoto sekmadienio nuotykis.

Vasarą šiam romantiškame parke ateinam su knyga pagulėti po medžiu, pasislėpti nuo miesto, kai pasiilgstam kojomis ramiai ropinėjančių skruzdžių ir pro platanų lapiją bandančių prasmukti saulės zuikučių. Neįtikėtina, kad už aukštos seno parko tvoros ir tankių medžių vainikų pradingsta visas miesto murmesys...

Šis parkas toks... nostalgiškas. Matomai, kad kažkada priklausė vieno namo gyventojams, gal tam pačiam Feliksui Hapui, kurio vardu parkas ir pavadintas. Kaip ten bebūtų, tas Hapas ir jo senoliai skonį tikrai turėjo  - iškasė nedidelį tvenkinį, nutiesė vingiuojančius takus ir užveisė įvairios augalijos. Ir dar gi - pasipriešino vyraujančiai madai ir vietoje populiaraus prancūziško (geometrinio) parko - užveisė anglišką (peizažinį) - tokį šiek tiek laukinį, lyg neprižiūrėtą, vos vos pakoreguotą žmogaus ranka ir neapsakomai jaukų. Su pasuolėse žydinčiais laukiniais česnakais, į tvenkinį subridusiais ajerais, į seno fontano dubenį byrančiais platanų bumbulėliais ir raudonų plytų sienas meiliai apraizgiusiom gebenėm... Ach. Dar gi, parke įrengta kelioliką vardinių suoliukų, skirtų atminti mirusius, kažkam labai brangius, eterbekiečius. Tam, kad jie visada žinotų, kad jų laukia. Kaip, kad byloja viena dedikacija, skirta tėčiui, "čia Tu visada mums skirdavai pasimatymus".

Šiame Hapo parke, drauge su bičiuliškai nusiteikusiomis eterbekiečių dvasiomis (kurios matyt buvo vieninteliai belgai, nesibaiminę šąlančių nosių) ir sukrimtom draugų spurgas su braškių uogiene - nemažiau skanias už puikiąsias Zawadzkos spurgytes.


Originalus receptas

12 trynių,
1 puodelis cukraus,
1,5 stiklinės grietinėlės,
1,5 litro miltų,
50-65 g mielių,
3 šaukštai sviesto,
1-1,5 stiklinės uogienės,
0,75 kg riebalų kepimui,
cukraus su cinamonu,
1 kiaušinis.

Dvylika trynių ištrinti iki baltumo su puodeliu cukraus ir sumaišyti su drungna grietinėle, plakant, kad nesusidarytų gumuliukų, įberti 1,5 litro sausų miltų, sudėti mieles, tris šauktus lydyto sviesto, išplakti, kad tešla būtų akyta, ir palikti pakilti. Paskui išimti ant lentos, iškočioti, išspausti stikline nedidelius skritulius, sudėti į rėti, uždėti tirštos uogienės, kraštus patepti kiaušiniu, uždengti kitu skrituliu ir kepti įkaitintuose taukuose. Iškeptas sudėti ant sietelio iškloto sugeriamu popierumi, kad nutekėtų riebalai. Prieš patiekiant pabarstyti cukrumi ir cinamonu. 


Patirtis ir patarimai 

Nieko stipriai recepte nekeičiau, tik įbėriau žiupsnelį druskos ir šiek tiek vanilės. Spurgoms tešlą užminkiau iš trečdalio produktų normos (iškepiau gal kokių dvidešimt vidutinio dydžio spurgų):

4 tryniai,
4-5 šaukštai cukraus,
0,5 stiklinės grietinėlės,
0,5 l miltų,
~20 g šviežių mielių,
šaukštas lydyto sviesto,
žiupsnelio druskos,
vanilės,
0,5 stiklinės uogienės,
riebalų kepimui,
cukraus pudros.

Savo spurgas kepiau augaliniame aliejuje su pusele žalios bulvės, nes neradau pirkti normalių taukų. Na, buvo žąsies taukų, bet, kad jų prieskonis per ne lyg stipriai praturtintų saldžius kepinius. Žinoma, tai buvo klaida, nes augalinis aliejus pradeda degti žemesnėje temperatūroj negu taukai. O Zawadzka pataria, kad "kepti reikia lydytame svieste. Tai daroma taip: sviestą reikia išlydyti ant mažos ugnies, kol pasidarys skaidrus, nukelti nuo ugnies, truputį atvėsinti, kiaurašaukščiu nugriebti nuo viršaus plėvelę, sviestą perpilti per sietelį į kitą indą taip, kad nepatektų nuosėdos" (p. 295). Lietuvos virėja taip pat rekomenduoja kepti lydytame "svieste perpus su kiauliniais taukais", nes tada "kepinys būna puresnis ir geriau iškilęs" (ten pat). Dar Zawadzka sufleruoja, kad "norint sviestą panaudoti dar kartą, jame reikia pakepinti supjaustytų sultingų obuolių, kurie panaikina blogą riebalų skonį ir kvapą. Panašiai daroma ir su žąsų taukais" (ten pat).

Dar gi Zawadzka moko, kaip tinkamai užminkyti spurgoms tešlą. Anot jo, tešlos nereikia per ne lyg pakildinti, nes kepinys iš tokios tešlos "bus labai akytas ir sugers daug riebalų" (ten pat). Nustatyti, ar tešla jau pakankamai pakilus, galima "paspaudus pirštu: jei duobutė greitai išsilygina, tešla tinkama kepti", o "per daug pakilusi tešla praranda savo "jėgą" kepant ir tampa lipni, o jei tik pusiau pakyla, kepama pučiasi, darosi puri, nesugeria daug riebalų" (ten pat), todėl Lietuvos virėja pataria per ne lyg pakildintą tešlą perminkyti ir leisti jai pakilti iš naujo.

Patikrinti, ar riebalai jau pakankamai karšti, Zawadzka pataria įmetus į kaistančius taukus nedidelį tešlos gabalėlį. Jei gabalėlis iškart iškils į paviršių - riebalai jau pakankamai karšti - juose galima drąsiai virti spurgas.

Sudėtingi tvariniai tos mielinės spurgos, ar ne? Bet jei imsitės virti - skanių spurgų ir smagių Mikės Pukuotuko iškilų!