2012 m. balandžio 23 d., pirmadienis

Austrės, pakepintos ant grotelių ir keistas Briuselio pavasaris






















Keistas šiais metais pavasaris Briuselyje. Gal kiek per garsiai šitai pasakiau, nes tai tik antrasis mūsų pavasaris Europos vidury, bet... bet pernai balandis buvo tobulas. Jau balandžio pradžioje belgai deginosi Šiaurės jūros pakrantėje ir gulinėjo parkuose, o mudu nusimetėm įgrisusias striukes ir įsispyrėm į basutes. Šiandien šitai skamba neįtikėtinai. Pavasaris kol kas mūsų nelepina - prausia lietumi ir džiovina šaltu vėju, todėl net keista, kad magnolijos, vyšnios, gudobelės ir sakuros sužydėjo laiku, nebijodamos pavasarinių permainų spalvingus žiedus išskleidė tulpės, narcizai ir našlaitės. Net kaštonai - ir tie jau baigia subrandinti kuplias žiedų žvakes. Tik šiluma į mūsų miestą neskuba.
























O taip jau norėtųsi skėčius ir kaliošus išmainyti į saulės akinius ir lengvapadžius laivelius, o džinsus - į taškuotą suknelę. Išmainius - atsisėsti ant suoliuko Leopoldo parke ir bestebint antis - suvalgyti porciją vanilinių ledų. Ne šiaip kokių, o "Australian home made ice cream" - tikriausiai skaniausių ledų Briuselyje. O po to - jau kaip nors - saulė ir vanilė sušildytų.
























Na, o kol pavasaris pas mus keliauja vis kažkur kitur užtrukdamas - bandome šildytis keptomis austrėmis. Žinau, kad žodžiai "keptos austrės" gali skambėti kaip didžiulė barbariška nesąmonė, gėdingas nesusipratimas ar net laužo verta erezija, bet pasirodo, kad laužo verta ne idėja, o austrės. Prisipažinsiu, kad nesu didelė austrių žinovė ir tuos kartus, kai ragavau austrių, galima suskaičiuoti, jei ne ant vienos, tai ant dviejų rankų pirštų - tai tikrai.






















Todėl man buvo nuostabu, kai paieškojus internete atradau pakankamai daug ... keptų austrių receptų ir nuotraukų. Ir vieną gana įdomų receptą - austrių, patroškintų savo syvuose ir grietinėlėje su šalotiniais svogūnais. O aš vat, norėjau tikėti, kad švelniosios austrės valgomos tik šviežios t.y., žalios su taure sauso šampaniečio. Pasirodo, kad ne ir kad reikia žvelgti į pasaulį plačiai atmerktomis akimis. Kita vertus, kas gi čia keisto? Pati esu ragavusi apelsininio daugiaryžio su austrėmis, bet vat, ima ir stereotipai nugali atmintį ir sveiką protą.






















Taigi, šitai yra vienas dalykas. Kitas - klausimas Jums. Ar įsivaizdavote kada, kad XIX a. viduryje vilniečiai kepėsi austres? Daug kam atrodo, kad tame amžiuje lietuviai dar nežinojo nei kaip pomidoras atrodė, ką jau čia toks gurmė maistas kaip austrės. O pasirodo - žinojo, mokėjo paruošti ir valgė. Va, tai tau ir Europos užkampis, tuo metu vadintas Lietuvos Vilniaus gubernija.


Originalus receptas

Šviežių austrių kiauteliai yra labai stipriai užsivėrę, tos, kurių kiauteliai patys atsiveria, yra senos.

Keliolika austrių nuplauti, peiliu atidaryti kiautelius, viršutinius išmesti, o su apatiniais, prie kurių prisitvirtinusios austrės, dėti ant grotelių. Kiekvieną apšlakstyti citrina, groteles įtaisyti virš įkaitusių žarijų. Kai kiauteliai apkeps, užpilti iki rudumo pakaitintu šviežiu sviestu su tarkuota bandele ir karštas patiekti į stalą.


2012 m. balandžio 20 d., penktadienis

Plikyta duona "Lietuvos virėjos" antrojo gimtadienio proga






















Jau būčiau pražiopsojus tokį pusiau apvalainą gimtadienį. Vakar popiet toptelėjo, kad pernai buvau sumanius solinezantišką įrašą, bet šitai prisiminiau tik tada, kai tinklaraštis jau buvo gerokai įkopęs į antrus metus. Tad valio, valio - šiais metais mano atmintis pagerėjo (matyt, kad nuo gerųjų anytos žuvies taukų, gausaus laisvalaikio ir naminės duonos, apie kurią šiek tiek vėliau).


Prisipažinsiu, kad per du metus tinklaraščio rašymas tapo įpročiu (tą veikiausiai, galėtų paliudyti visi, tuo užsiimantys). Bijau, kad net spėjo išsivystyti savotiška priklausomybė - apie jas kaip tik diskutavom per šiandieninę prancūzų pamoką. Prancūzai tokį žmogų vadina "un acro" - pažodžiui galėtų būti verčiama kaip "įsikabinęs". Ir garbės žodis, jaučiuosi gerokai įsikabinusi į tinklaraštininkavimą. Nuoširdžiai pasisakau, kad tikriausiai, nebegalėčiau gyventi kitaip. Be "Lietuvos virėjos" ir be "Briuselio kopūstų".


Retkarčiais gailiuosi, kad mano tinklaraštis skirtas tik vienai knygai ir nelabai kaip yra publikuoti pavykusių virtuvės kūrinių pagal receptus "ne į temą". Tuo pačiu ir džiaugiuosi, kad tokia siaura specializacija apsaugo nuo visiško nusitinklaraštėjimo, kai nė šaukšto į burną nebegali įkišto prieš tai nenufotografavęs ar kiaušinienės išsikepti nebegali tiksliai nepamatavęs, kiek įpylei pieno ir kiek keptuvėje išlydei sviesto.

Per šiuos dvejus metus, galiu drąsiai sakyti, daug ko išmokau. Teko naujai pažvelgti į lėtą maistą bei senųjų receptų talpumą ir įvairovę skonių atžvilgiu; pasidomėti vienu kitu gaminimo būdu ar modernius patarimus derinti su pusantro šimto metų senumo receptais; pasukti galvą sprendžiant temperatūrų ir kepimo trukmės rebusus bei iš naujo atrasti mūsų mamų klasiką - E. Binkauskienės "Kepinius". Tuo pačiu po truputį tobulėjo ir tinklaraštis: aiškėjo įrašai, kurie savu ruožtu pasipildė trumpais pasakojimais apie mano liežuvio potyrius ir vaikystės prisiminimus; drįsčiau teigti, kad po truputį gerėja ir fotografijos (palyginus su pirmosiomis...) bei vis dažniau objektyvas nukrypsta nuo pagaminto patiekalo ir į mažąsias stalo detales, namų aplinką ar vaizdą pro langą. Tikiuosi, kad ir Jums tapo įdomiau skaityti naujus įrašus.


O tų įrašų per dvejus metus susikaupė ne taip ir mažai - beveik du šimtai, iš kurių devyni buvo skirti pakalbėti apie skaitomus lietuviškus tinklaraščius, padėkoti už stilingą apdovanojimą, pasidalinti atradimais apie Zawadzkos naudotus prieskonius bei  knygos "Lietuvos virėjos" leidimus. Tad kaip ten bebūtų, per dvejus metus buvo išbandyti ir aprašyti 186 Zawadzkos receptai (mažai?), o tai... labai nedidelė knygoje publikuotų receptų dalis - tad eksperimentų ir įspūdžių bus dar į valias.

Kiti malonūs tinklaraščio pasiekimai - du straipsniai apie "Lietuvos virėją". Vienas buvo išspausdintas "Virtuvė. Nuo...iki", kitas - "Žmonėse". Abu, jei dar nematėte, galite rasti tinklaraščio puslapyje "Eina garsas apie "Lietuvos virėja". Kita, palyginus nesena naujiena - "Lietuvos virėja" susikūrė savo sąskaitą feisbuke. Apsilankykite, ten mudvi su Zawadzka ne tik skelbiam naujausius receptus, bet ir papletkinam apie tradicinės virtuvės naujienos iš Lietuvos, Belgijos ir viso pasaulio(jei tik tas pasaulis pakliūna į mudviejų akiratį).






















O, kad šiandien sutapo ir tinklaraščio gimtadienis, ir duonos kepimo diena, nutariau išbandyti plikytos duonos receptą. Prisipažinsiu, kad neieškojau internete patarimų ir neskaičiau gerųjų patirčių, bet "Lietuvos virėjos" receptą adaptavau pagal savo įprastinį. Rezultatas? Tikrai, kad geras! Tešla gerai išrūgo, gražiai pakilo suformuotas kepaliukas, tik kepdamas šiek tiek sutrūkinėjo (spėju, kad dėl to, jog virš vieno šono, viršutinėj lentynoj kepė mažesnis juodos duonos kepalaitis, užstojęs šiek tiek orkaitės saulę apatiniam. Mat, būtent tas šonas ir sutrūko). Duona drėgna ir elastinga. O jau su sviestu ir česnaku kokia... neatsivalgoma. Bent jau mudviem su Nerijum, dar porą dienų nesinori jokio pyrago ar torto, o tik riekės duonos su sviestu.


Originalus receptas


Kepant bet kokią duoną palikti pusės kepalo dydžio gabalą tešlos, aprišti indą, kuriame [ji] bus laikoma, kad nesupelytų, ir padėti šaltoje bei sausoje vietoje iki kito kepimo.


Į duonkubilį įberti sausų miltų, užplikyti verdančiu vandeniu, išplakti mediniu samčiu, uždengti medžiaga ir atvėsinti. Nulupti susidariusią plutelę, tešlą atskiesti šiltu vandeniu, supilti į duonkubilį ir išmaišyti su raugu. Kai parūgs, įberti miltų, druskos, kmynų ir išminkyti purią, prie rankų nelimpančią tešlą. Pastatyti šiltai, kai pakils, padaryti kepalus, pakildinti, dėti ant rupiais miltais pabarstytos ližės, sudrėkinti šiltu nestipriu alumi arba kiaušinio baltymu ir pašauti į krosnį.

2012 m. balandžio 7 d., šeštadienis

Su Šv. Velykomis arba sunkios bobos, labai skanios ilgai palaikytos





















Tikriausiai visa Lietuva šiandien dažė kiaušinius, kepė pyragus, marinavo kumpius, kepė zuikius, ašarodama tarkavo krienus ir pjaustė baltas mišraines. Aš irgi. Taip lyg šiek tiek arčiau buvau saviškių :) atrodo, kad va, paruošiu avieną rytojui, išsivirsiu daržoves, kad ryt nereikėtų ir eisiu su mama ir bobute į aną virtuvę dažyt kiaušinių, kad nepriterlioti gerojoje, šiltojoje. Bet... šiais metais dažėm kiaušinius vieni, savarankiškai. Iš vakaro užsimerkėm svogūnų lukštų ir dilgėlių, o šiandien lašinių bryzeliu tepėm gražius ruduoklius ir žalsvai pilkšvus margučius. Ir voila, kas gavosi :)


Vakare budėsim velykinę vigiliją. Lauksim prisikeliančio Kristaus, užgaudžiančių vargonų ir prabylančių varpų. Kaip ir dalis Lietuvos ir tikriausiai, viso Pasaulio tikinčiųjų. O ryt - drauge su Jumis sėsime prie balta staltiese užtiesto stalo skaistiems ir džiaugsmingiems pusryčiams. Daušim kiaušinius ir sveikinsime Jus visus su Šv. Velykomis. Kristus prisikėlė!


Sunkiosios bobos originalus receptas

3 litrai miltų,
2,25 stiklinės lydyto sviesto,
3 stiklinės pieno,
druskos,
150 g mielių,
30 trynių,
15 kiaušinių,
600 g cukraus,
200 g saldžiųjų migdolų,
keliolika karčiųjų,
400 g razinų be kauliukų,
200 g cukatų arba pakepintų apelsinų žievelių.
Sviesto ir džiūvėsėlių formai.