2014 m. birželio 29 d., sekmadienis

Ananasinės braškės ir kiti malonumai

Ketinau pasidalinti dar vienu skyreliu iš Paryžiaus foodistos Matildos knygos. Apie tai, kaip reikėtų gyventi, kad galėtum ne tik mėgautis šefų fantazijomis, bet ir dailiai įsisprausti į trendišką suknelę, bet sudvejojau. Kai už lango šiltas rūkas, o iš kolonėlių Arcade Fire melodijos apie meilę - negalima kalbėti apie kūną. Vien apie ramybę ir širdį. Mielus ir malonius nutikimus. O vienas toks nutiko darbe. Na, beveik darbe, kai visas kolektyvas išvažiavome už Vilniaus švęsti mielosios M. gimtadienio. Kažkur netoli Trakų, kažkokio tai ežerėlio pašonėje, saulėtą vakarą tarp lietaus ir vėjo vakar bei ryt.


Man tai buvo puikus vasaros pavakarys. Su spragsinčiu židiniu, žaliomis viksvomis, sūpynėmis paežerėje, šalia liepto paskendusia valtimi ir smagia kompanija. Toks labai vasariškas, koks niekada nebūna mieste (bet čia būna kitaip geri vakarai).




Tą vakarą tarsi atsitokėjau, kad jau birželio pabaiga, kad žalia, kad žydi liepos, kad žmonės pradeda atostogauti ir apleidžia Vilnių. Kad rytais gatvės tuštokos ir mano autobusas nevaržomas nurieda iki Žaliojo, kad nušienautas mano kasdienis kalnas, kad jau visi spėjo atsivalgyti braškių, o aš dar ne.

Todėl šeštadienį Halės turguje nusipirkom jų visą dėžę. Valgėm žalias, trynėm su cukrum ir gardinom varškės apkepą, kepėm tortą, maišėm salotas su bazilikais ir vyšnių actu bei virėm porą indelių uogienės. Šią savaitę dar žadu sustingdyti kefyrinės želė su braškėmis ir surinkti dar vieną varškinį tortą. Reikia atsivalgyti, nes turguje jau mėlynės ir voveraitės.


Originalus receptas

1 kg braškių,
2 kg cukraus,
3 stiklinės vandens,
pora stikliukų vyno.

2014 m. birželio 15 d., sekmadienis

Špinatai arba balandos, bet iš tikro tai balandos

photo by Rūta St.-K.Senokai berašiau, bet gegužė buvo beprotiška. Po trejų metų (o atrodo, kad po begalybės) pradėjau vaikščioti į darbą. Kasdien. Nuo devynių iki šešių, su pasėdėjimais namuose, kad geriau įsikirsčiau. Bet malonu, nors emocijos retkarčiais ir įsitempia, bet tam ir darbas, kad kasdienybė būtų dinamiškesnė. Gaila, tik kad apleidau bėgimo batelius. Bet tuoj, prisipratinsiu prie naujo ritmo ir vėl imsiu risnoti rytinėmis Neries pakrantėmis ir stebėti ankstyvą vilniečių kasdienybę (ir nebepraleisiu tinklaraštininkų susiėjimų).

photo by Rūta St.-K.

Kad ji (ta kasdienybė) nepabostų, dar visai nesenai pirkome apleistą butą, kurio griovimais užsiimam su draugų pagalba ir svajojame apie smagų gyvenimą Vilniaus senamiestyje. Bet ir be svajonių naujoji vieta mus džiugina savo istorijomis - žydiškos buržua gyvenimo atplaišomis. Nukritę tinko gabalai atvėrė vieną kitą nerealaus mėlynumo lopinėlį ir buvusių žalsvų-rudų-melsvų sienos apdailos fragmentų, atkasėm medines grindis išdailintas imituojamo parketo piešiniais (štai tau XIX a. vilnietiška prabanga!). Tai taip ir tirpsta mūsų vakarai besišnekučiuojant su kaminkrėčiais, grindų ir baldų restauratoriais, šilumos kūrėjais, langų meistrais, durų ekspertais ir architektu. Vienu metu nuostabu, kai sutinki tikrai savo darbu užsidegusius žmones, kurie beveik prašo leisti jiems restauruoti kreivas buto grindis. Kitos pažintys liūdina, kai pamatai susikrimtųsi meistro veidą, kad pateko į veidrodžių karalystę, o ne į standartinį butą su 90' kampais. Tai taip ir gyvenam kurdami naujus namus.

photo by Rūta St.-K.