2016 m. gruodžio 31 d., šeštadienis

Ciao, 2016-ieji, sveiki atvykę, 2017-ieji!

Rytą pradėjau su Anthony Bourdainu. Kol Nerijus dar snaudė paskutinį ryto sapną, pradėjau sklaidyti per Kalėdas gautą "Apetites: A Cookbook". Autorius išlaiko savą stilių - ironijos apsčiai, o dauguma fotografijų - reto šlykštumo: užsklandos pilnos nukapotų vištų galvų, susirietusių naguotų kojyčių, silikoninių pirštų ir ausų, vaškinių silkių, nuorūkų, apkramtytų makaronų, padažų tiškalų ir brūžių. Visa tai puikiai dera su "fuck dessert", "goddamn muffins", "shitload of eggs" ir kitais stiliaus perlais. Ir nepaisant visko, intro skirtas tėvystės išpažinimui, o knyga - nuoširdžiam ir teisingam maistui.

Dar tikrai nieko neišbandžiau, tačiau turėjau geriausių intencijų - pagaminti kokį nors burdenišką desertą senųjų metų palydėtuvėms. Cha, ironija - atsiverčiau knygos galą ir radau aiškiai parašyta, kad "fuck dessert" ir nėra geresnio deserto už Stiltoną. Na ir gerai. Pritariu. Už tai visada galiu pasikliauti Zawadzka ir jos "Lietuvos virėja". Jūs irgi Naujų metų sutiktuvėms dar spėsite išsikepti vokiškų cukrinių sausainiukų [prie Chadeau arba šokolado ("Geduldskuchen")], puikiai tinkančių prie saldžių desertininių vynų. O jei ne - viską išgelbės Stiltonas.

2016 m. lapkričio 27 d., sekmadienis

Tai nutiko Lvove ir citrininis ukrainietiškas mozūras



Lvovas mano nauja meilė. Įsižiebė ji iš antro žvilgsnio. Nors ne, jau pernykštis vakaras Lvove privertė sunerimti, jog taip paprastai mudviems čia viskas nesibaigs. Ir nesibaigė. Grįžau pas jį įtardama, kad jausmai gali būti abipusiai.

2016 m. rugpjūčio 16 d., antradienis

Avietiniai, žemuoginiai arba vyšniniai torčiukai ir pusdienis Rygoje

Visuomet atostogaudavau rugpjūčio mėnesį - iškentėdavau mieste visą liepą ir gaudavau beveik šventą galimybę atsikvėpti, paskaičiuoti žvaigždes, žiogus ir grybus iki pat rugsėjo. Šiais metais įpročius kiek pakeitėm ir pirmą atostogų dalį išgyvenome birželio pabaigoje Toskanoje, o dvi ramias savaites pasilikome rugpjūčiui. Ir jos tikrai buvo ramios - lietus netrukdė nei ilgai miegoti, nei su knyga vartytis lovoje iki pat pietų. Taip padieniui suskaičiau naujai "Kitų knygų" perleistus brolių Strugatskių "Pikniką šalikelėje" ir "Sunku būti dievu", pabaigiau anksčiau pradėtą V. Papievio "Odilę" ir nebeturėdama ką daugiau skaityti, į skaityklę parsisiunčiau "Medium Raw", kurio taip ir neprisiruošiau paragaugti.

2016 m. rugpjūčio 7 d., sekmadienis

Grietininiai sausainiai ir atostogos Toskanoje

Mažąsias vasaros atostogas leidome Toskanoje. Kelionė buvo tokia nei tai labai sėsli, nei tai pareikalavusi nuolatinės parengties vietovių kaleidoskope. Pakėlę sparnus į Italiją svajojome apie tingų mėgavimąsi saule, jūra, vynu, maistu ir neperskaitytomis knygomis, bet vos tik pastatėme po koją ant itališkos žemės - pajutom nenumaldomą norą judėti nuo taško A į tašką B, tada į tašką C, tašką D ir taip toliau per visą itališką abėcėlę. Įtempus vadeles, tačiau pavyko išlaviruoti tarp pussveikio proto ir trokštų malonumų: Cinque terre, Viareggio, Livorno, Pisa, Lucca, San Miniato, Pistoia ir vėrinys mažų kalnų miestelių.

2016 m. gegužės 20 d., penktadienis

Įvairūs cukrinukai

Pastebėjau, kad tapo labai madinga kalbėti ir rašyti apie tai, koks blogas yra cukrus. Nėra jis geras, tačiau šįkart neketinu nei jo pasmerkti, nei išteisinti. Cukraus beveik nevartoju ir net kartais sau leidžiu kitus paraginti nuo jo nusigręžti, tačiau turiu ir mano širdžiai mielą papasakotą atsiminimą, kuriame veikia cukrus ir mano tėtis-kai-dar-buvo-mažas.

Mano tėtis labai mėgsta saldumynus – visada juos mėgo. Mes abu sutariam, kad geras desertas turi būti saldus, riebus ir skanus. Bet ne apie tai. Kai mano tėtis buvo mažas, riebių ir saldžių skanėstų jo akiratyje pasitaikydavo retai. O gal ir visai nepasitaikydavo, todėl mano tėtis, kuris tada buvo dar tik padykęs berniūkštis, anksčiau ar vėliau surasdavo visus savo mamos išmoningai suslapstytus saldumynus. Nesvarbu, ar jie būdavo sukišti į spintoje vasarojančių paltų kišenes, ar paslėpti tarp patalynės sluoksnių, ar tiesiog neapdairiai padėti spintelėje – svečiams. Mano tėtis pasiglemždavo juos visus. Va taip.

O jei ne(be)rasdavo nieko skanaus, tuomet kibdavo į cukraus maišą – kai mano tėtis buvo mažas, cukrus buvo sveriamas ir namuose saugomas medžiaginiuose maišuose. Tai to maišo kampą prakrapštęs mano tėtis įsitaisydavo ilgai neišsenkantį saldumo šaltinį ir misdavo juo kaip koks Remas ar Romulas vilkės pienu.

Tiek trumpai apie cukrų. Taip jis nenaudingas, bet žavingas (kaip ir visos kitos sudedamosios gyvenimo dalys, kurias siūloma vartoti saikingai ir atsakingai). Nors kaip, nenaudingas. Naudingas - bobutė, kuri irgi kažkada buvo maža, man pasakojo, kad seniau būtent cukrumi merginos standindavo garbanas.

2016 m. vasario 20 d., šeštadienis

Trynių sausainiai Lietuvos gimtadieniui

Pristatydama Gediminaičių stulpais išpjaustytus sausainius turėčiau suregzti solidžią pastraipą apie patriotizmą ir papasakoti, kaip sutikau Vasario 16-ąją, bet negula mintys, nelimpa viena šalia kitos ir viskas. O ir manau, kad kiekvienas iš mūsų galime kuo puikiausiai pasidalinti, kodėl švenčiame valstybines šventes, kuo kiekvienam iš mūsų svarbios Nepriklausomybės paskelbimo ir atkūrimo dienos, kaip jas švęsdavo mūsų šeimos prieš 80, prieš 50 ir prieš 15 metų. Tiesą sankant, aš tik nesenai pradėjau kamantinėti tėvus, kaip jie šeimose pažymėdavo Vasario 16-ąją (anksčiau nė nešovė į galvą, kad galėjo). Ir pasirodo, kad niekada ŠIOS dienos nepamiršdavo. Mamos mama kepdavo pyragus išpuoštus tautine simbolika (ne šiaip sau, buvo ryšininkė drąsuolė), tėčio šeima Nepriklausomybės dieną paminėdavo prisidengę gerai užtrauktomis užuolaidomis ir užšovę langines, kad nepraspingsėtų išdavikiška švieselė. Uždangstęs langus mano diedukas dar išeidavo į lauką ir patikrindavo, ar tikrai panašu, kad visas namas miega.

Tėtis sako, kad taip švęsdavo ir religines šventes, taip jo tėvai krikštijo visus vienuolika vaikų. Slaptai, šeimoje, už aklinų langinių. Ir visi vienuolika puikiai žinojo, kas gali nutikti, jei apie namų tradicijas pasipasakos miestelyje. Todėl nesipasakojo. O aš šiandien galiu ne tik drąsiai persakyti tėčio pasakojimą, bet švęsti ir džiaugtis lietuvišku internetu, kur beveik kiekviena kavinė, restoranas, užeiga, galerija, muziejus, visa galybė tinklaraštininkų savo paskyrose sveikino ir dalijosi valgomomis ir nevalgomomis trispalvėmis. Lengvai ir džiugiai.

Noriu, kad taip būtų visada.

2016 m. vasario 10 d., trečiadienis

Grikių miltų blynai su kiaušiniais Užgavėnėms

Gal ir nelabai tinkama blynų įrašą pradėti tokiu prisipažinimu, bet pradėsiu. Aš nelaba žaviuosi Užgavėnėmis, bet beveik visada joms kepu blynus. Tikriausiai, kad tai vienintelė man išties patinkanti Užgavėnių tradicija, nes net valgyti blynus yra ne taip smagu, kaip juos kepti. Kepi, stebi, kaip jie pučiasi, kaip svieste rusta krašteliai, užuodi besikeičiančius aromatus... To etnokarnavalo aš niekada nemokėjau kaip reikiant romantizuoti. Tikriausiai, kaip ir su visu minios sportu - turi dalyvauti ir mėgautis šąlančiomis kojomis, spirgančiomis ausimis ir draugiškais pasistumdymais, o jei tik žiūri, kaip šėlsta kiti - nieko doro. Trumpiau tariant, man Užgavėnės - metinė mielinių blynų šventė ir dar viena proga pasimatyti su draugais, pasmaguriauti Mindaugo kropelių - kaip kažkada ten, Čiurlionio gatvės gyvenime.

2016 m. vasario 1 d., pirmadienis

Kepta višta pagal kepto gaidžio receptą

Kai galvoju apie keptą vištą, visada prisimenu savo mamą ir česnakus. Ne todėl, kad jie būtų baisiai panašūs, bet todėl, kad galvoje įsitvirtinę tokie dar blausiai saulėti vaikystės prisiminimai, kaip prieš šventes mama kepdavo vištą. Visada visą, nepjaustytą. O prieš kepdama ją smagiai įtrindavo smulkiai kapotais česnakais, juodaisiais pipirais ir druską. Vištos pilvą prikimšdavo rūgščių obuolių ir pašaudavo į orkaitę. Nelabai menu, kaip mes tą vištą valgydavom, bet jos paruošimas orkaitei kažkodėl atrodė magiškesnis už gruzdančios odelės triauškinimą.

Taip prisisvajojus apie keptą vištą, vieną šaltą šeštadienį Halės turguje nučiupau puikią naminę paukštę - daugiau nei dviejų kilogramų svorio, švariai nupeštą, su širdele, skilviu ir kepenėlėmis ir stamantriomis šlaunimis. Kepiau pagal Zawadzką, be česnakų, tik pasūdžius ir palaistydama nutekėjusiais riebalais.


2016 m. sausio 28 d., ketvirtadienis

Jautienos sultinys ir kelios sausio istorijos



Vieną šaltą sausio sekmadienį išvaikščiojom ant Galvės pokalbių žemėlapį: nuo "Senosios kibininės" iki artimiausios salelės apie tai, kad pagaliau reikia užsisakyti lentynas, nuo salelės iki Užtrakio dvaro apie tai atostogas, slides ir kito savaitgalio planus, nuo Užtrakio dvaro iki pilies apie vaikystės žiemų malonumus, puslankiu aplenkdami pilį apie jos modernumą tais laikais, kai jau retai kur Europoje tokias pilis ir bestatė, nuo pilies link pakrantės apie tai kaip ežerą gaubia ant jo vaikštinėjančių džiaugsmas ir kutulingas juoko jausmas. Mintijimus nutraukė pakrantėje įrengta "boba" - pro nedidelę eketę į ežero dugną įkaltas baslys, prie kurio pritvirtinta poilgė kartis su gale pririštomis rogutėmis. Iš spiegiančių ir vis dar ir dar norinčių pasisukti vaikigalių skaičiaus spėju, kad "boba" buvo populiariausia pakrantės pramoga. Tokią "bobą" tėtis sumeistraudavo mūsų žiemos atostogoms - vėją pagaudyti norėdavo visi - ir mūsų šaika, ir bendraamžiai kaimynai. O vyrams stipriai "bobą" įsukus, vyresnieji atostogautojai paskutinį savo ratą baigdavo snieguotuose pakrančių krūmuose - rogučių pavadėliai atsilaisvindavo ir šios smagiai šaudavo pirmyn. Gaila tik, kad tą sekmadienį ant Galvės neišdrįsau su vaikais stoti į eilę prie "bobos". Kodėl suaugęs apsunkini paprastus pasirinkimus?

2016 m. sausio 11 d., pirmadienis

Silkių kapotinė ir snaigės veidą bučiuoja

Ausyse taip ir skamba "žiema, žiema, snaigės veidą bučiuoja ir taip gera širdy" ir priešingai nei dainos herojus, net žinau kodėl, nes žiema, nes Liepkalnis šalia, nes nuo jo pakenčiamai smagu leistis slidėmis žemyn ir kokią minutę jaustis laisvai kaip pelėdai. Matėt tą baltosios pelėdos vaizdą, užfiksuotą paprasčiausios stebėjimo kameros? Tai ir aš taip, trumpai, bet ganėtinai laisvai. Tik ne dangum, o kalnu žemyn.

Kai sninga ir veidus snaigės bučiuoja praeiviams už lango - širdy irgi gera, nes tuomet sėdžiu šiltuose namuose, o galvoje sukasi šimtai minčių ir mintelių, kurias pačiūčiuoju ir paleidžiu iki kito karto. Žinau, kad negerai taip, bet. O kartais, kai sninga už lango, Zawadzkos patiekalais lepinu svečius. Kaip seniau. Gruodį ir sausio pradžioje, pavyzdžiui, net du kartus kepiau riešutinį mozūrą su obuoliais (tai mano vienas mėgiamiausių "Lietuvos virėjos" desertų), viščiukus su kadagių uogomis, sukau ledus su apelsinų žiedais ir dar  išbandžiau porą naujų receptų: jau aprašytus kapotos tešlos pyragėlius, aštrų sviesto padažą kiaušiniams ir dar vieną, kuriuo dalinuosi šįkart - silkių kapotinę.