Vienos omletas su uogiene

Retkarčiais tenka susidurti su tokiais patiekalais, kurių nė nesinori dėti į burną. Ar dėl keistų skonių sąskambių, ar dėl nepatrauklaus kvapo, spalvos ar dėl nujaučiomos skonių nedermės. Šį kartą tikrai nebuvo jau taip blogai, nepagalvokit, bet tokia nedermė skambėjo jau beskaitant receptą - omletas su uogiene. Na, bet gi nepabandęs - nežinosi. Visuomet egzistuoja galimybė, kad nuojauta ir skonių atmintis gali imti ir pavesti, ar ne? Tai išbandžiau. O išbandžius (tiksliau - pabandžius) - džiaugiuosi, kad orkaitėje kepė dar ir biskvitinis grybukas, nes pusryčiai būtų buvę vien kavos puodelis ir geltonas bananas.

Tik, žinoma, nesupraskite manęs klaidingai (juk, kiek skonių - tiek nuomonių), jokiu būdu nepeikiu šio recepto, tiesiog dalinuosi savo įspūdžiais. Man net kiaušinienė su ančiuviais buvo patrauklesnis patiekalas. Ir ką sau galvojo austrai išrasdami tokį omletą? :)


Originalus receptas

4 kiaušiniai,
4 šaukštai pieno,
0,25 šaukšto sviesto,
1 šaukštas marmelado,
1 šaukštas cukraus.

Biskvitinis grybukas

Savaitgalis buvo lėtas. Šeštadienis buvo pilnas saule kvepiančio oro, namų ir katino. Sekmadienis - bičiulystės afrikietiškų ritmų ir keptų sumuštinių (na, tokių - trikampių) Tervureno parke. Bet viskas prasidėjo vėlyvais ir lėtais šeštadienio pusryčiais su orkaitėje keptu grybuku, bananais, abrikosų uogiene ir pieniška kava... O gal dar truputį anksčiau, kai praplėšę akis panūdom pusryčiauti.

Originalus receptas

8 kiaušiniai,
druskos,
8 šaukštai miltų,
4 šaukštai cukraus,
0,5 šaukšto sviesto,
1-2 džiūvėsėliai.

Prancūziški lietiniai

Nuo sekmadienio iki antradienio šventėme belgiškas, lietuviškas ir airiškas Užgavėnes. Sekmadienį leidome UNESCO saugomame Binche miestelio karnavale, pirmadienį kepėm prancūziškus lietinius pagal Zawadzką, antradienį - kas dieną dirbo, kas linksminosi tame pačiame Binche karnavale su neįtikėtinais personažais - gilles (žiliais), pjero, arlekinais ir piemenėliais - o vakare valgėm airiškus lietinius (kurie niekuo nesiskyrė nuo lietuviškų) su visu kalnu pagardų: šokolado, plaktos grietinėlės, vaisių, medaus ir klevų sirupo, sviesto ir cukraus, tiesiog citrinos ir dar nežinau net ko, gal kokios uogienės?

Finalinę, trečią, karnavalo dieną vainikavo tradiciniais kostiumais vilkinčių miestelėnų eisena, kurios dalyviai miniai (ir į ją) svaidė raudonuosius apelsinus, miestelėnų ir svečių kepurės geltonavo nuo prisegtų mimozų, kaspinų ir mirgėjo spalvingais konfeti skrituliukais.

Taigi, apie blynus. Kad jau mūsų Užgavėnių tridienis buvo baisiai užimtas ir gausus pramogų, namuose blynus valgėm pirmadienį. Kepiau juos pagal šį Zawadzkos receptą:

Originalus receptas

2 stiklinės miltų,

5 kiaušiniai,

1,5 stiklinės pieno,

vanilės,

0,5 stiklinės sviesto,

vienos citrinos žievelė,

1 stikliukas konjako arba romo,

0,5 stiklinės cukraus,

0,5 šaukšto sviesto kepimui.

Su Neprigulnybės diena ir mano mėgiami lietuviški tiklaraščiai

Su nepriklausomybės, kaip sakydavo daug seniau - neprigulnybės, diena! Būkime drauge ir raskime jėgų bei noro vienas kitam ištiesti ranką bei pasiūlyti atramai savo petį. Mes visi kartu, išsibarstę visame pasaulyje, suamerikonėję, suvokietėję, suaustralėję ar dar kaip nors kitaip šiek tiek nutolę nuo savo šalies, esame Tėvynė, esame Lietuva ir Laisvė. Visa tai yra žmonėse. Būkime vienas kitam geri ir būsime vieninga Lietuva. Kurkime ir skleiskime savo talentus vardan savo artimiausių, susilaikyme nuo pykčio ir pavydo. Būkime kartu visame pasaulyje. Būkime laisvi!

******************************************************************************

Lietuviškais tinklaraščiais po truputį ritasi lietuviškų tinklaraščių savireklamos savaitė. Proga ne tik pasidalinti savo mėgiamų skaitinių nuorodoms, bet ir padėkoti jų autoriams už pasidalintas mintis ir idėjas. Man atrodo, kad sulaukę pagyrimų labai dažnai susikuklinam, imam nedrąsiai kojos pirštais grindyse paišyti ratukus ir lyg tarp kitko nutęsiam "ai, na, ką jau čia... čia gi tik mano tinklaraštis, šiaip, kai neturiu ką veikti". Bet tai absoliuti netiesa. Juk kurti skaitomą ir estetiškai patrauklų tiklaraštį - tai darbas, nesvarbu, kad malonus, bet vis tiek - darbas. Kol nėra įdirbio - kasdieninis, kai po truputį susikaupia žinojimas, įgūdžiai ir išryškėja tikslai - kaskelintadieninis, bet vis tiek - reguliarus ir nuolatinis. Tad nesikuklinkim pagirti, o tik padėkokim, kad gražiai pagyrė, nes visų pagyrų apie grožį ir gėrį mes patys nusipelnom. Čia juk ne gamtos dovanotas dailus profilis ar auksaspalvės garbanos. Čia - kiekvieno mūsų darbas. Ir atradus-pažvelgus-perskaičius nuoširdžius ir talentingai sukurptus įrašus - užplūsta įkvėpimas. Bent jau man, tai tikrai taip būna. Su niekuo nepalyginamą kūrybingumo gaivalą buvau pajutus po pasakiškos iliustratorių mugės Bolonijoje. Juk kito kūrybingumas įkvepia drąsos ir skatina juo sekti bei kurti pačiam. Ir tokiu būdu susikuria savotiška kūrybinė seka, kūrybinė grandinė, kurio nariai vienas kitą įkvepia ir vienas kitą skatiną neužsistovėti vietoje. Gal ir juokinga, bet tokiu atveju, tikrąjį idėjos autorių kada nors gali įkvėpti kartotinis jo idėjos atvaizdavimas... :)

Migdolinis baltymų kremo pyragaitis

Migdolai, morengas, garuojanti vaisių arbata, kruopelytė šokolado ir smalsus katinas - beveik idealus Šv. Valentino dienos rinkinys. Nors ir nelabai mudu (turiu minty save ir N., o ne katiną) šią dieną švenčiam, bet stengiamės vienas kitam parodyti truputį daugiau nei įprastai dėmesio - gi, malonu. Ne prie širdies man "užsakomieji" ir "reklaminiai" šios dienos paminėjimai: drauge su visais eiti į restoraną, taikantį specialias nuolaidas "įsimylėjusiems", siūlantį "specialų afrodiziakinį" meniu poroms, žiūrėti su minia kokį labai valentinišką filmą, bendruomeniškai susižadėti ir t.t. Mes taip ramiai, lyg tarp kitko, pavakarieniaujam ir pasipravardžiuojam "valentinais" ir padarom ką nors tipiško tai dienai - atsidarom butelį šampaniečio, dėžutę saldainių arba ...atstovim eilę prie skaniausių pasaulyje bulvyčių (kaip, kad vakar). Tad galima sakyti, kad vakar vakarą praleidom truputį sau neįprastai - Briuselio rotušės gotikinėj salėj klausėme klasikinės muzikos koncerto. Nemokamai, tereikėjo iš anksto užsiregistruoti (ačiū, Nerijau, už nuorodą). Koncertas - kaip koncertas, bet vat, vieta - tai išskirtinė. Paprastai, čia galima patekti tik su gidais arba su liudininkais - per savo belgiškas vestuves. Tad mane baisiai sumasino proga apžiūrėti gražiausias rotušės patalpas - gotikinę ir tuoktuvių sales. O kas atsisakytų tokios progos? Juo labiau, kad pertraukos metu burmistras visus vaišino taure šampano, o Godiva - šokoladinėmis širdelėmis. Namuose irgi buvo kelios širdelės - dvi mūsų ir dubuo - migdolinių.


Originalus receptas

100 g migdolų,
10 baltymų,
200 g cukraus.

"Draugų" spurgos

Belgų siaubui reikia pripažinti - šalį sukaustė išties katastrofiškas šaltis. Savaitgalį Ardėnuose oro temperatūra nukrito žemiau minus penkiolikos, kas šitame krašte prilygsta užšalusiems Venecijos kanalams ir apledėjusiam Krymui. Miesto gatvės ištuštėjusios, niekas be reikalo nosies ir kojos iš namų nekiša (nors sostinėje dieną oras sušyla iki minus trijų-keturių, o po giedrą dangų - ritinėjasi saulė. Ai, ir tegu sėdi tie ramieji belgai namuose, o mes už tai prisikepėm draugiškų spurgų ir iškulniavom apsukti kelių ratų savo slaptame Hapo parke. Prisipažįstu, planai buvo didingesni - sėsti į metro ir važiuoti iki Soignes miško. Ten pasivaikščioti, papurtyti nuo medžių sniegą, su karšta kava sučiaumoti spurgas ir grįžti namo. Na, bet nesigavo kažkaip. O priežastis viena buvo ir pakankamai rimta - neradom termoso, o kaip be karštos kavos šaltam miške valgyti šaltas spurgas? Juk suprantat, ar ne? Praktiškai, neįmanoma ;) Tad prisipylėm termosinius puodelius kavos ir iškulniavom į parkiuką - vis šioks toks snieguoto sekmadienio nuotykis.

Vasarą šiam romantiškame parke ateinam su knyga pagulėti po medžiu, pasislėpti nuo miesto, kai pasiilgstam kojomis ramiai ropinėjančių skruzdžių ir pro platanų lapiją bandančių prasmukti saulės zuikučių. Neįtikėtina, kad už aukštos seno parko tvoros ir tankių medžių vainikų pradingsta visas miesto murmesys...

Šis parkas toks... nostalgiškas. Matomai, kad kažkada priklausė vieno namo gyventojams, gal tam pačiam Feliksui Hapui, kurio vardu parkas ir pavadintas. Kaip ten bebūtų, tas Hapas ir jo senoliai skonį tikrai turėjo  - iškasė nedidelį tvenkinį, nutiesė vingiuojančius takus ir užveisė įvairios augalijos. Ir dar gi - pasipriešino vyraujančiai madai ir vietoje populiaraus prancūziško (geometrinio) parko - užveisė anglišką (peizažinį) - tokį šiek tiek laukinį, lyg neprižiūrėtą, vos vos pakoreguotą žmogaus ranka ir neapsakomai jaukų. Su pasuolėse žydinčiais laukiniais česnakais, į tvenkinį subridusiais ajerais, į seno fontano dubenį byrančiais platanų bumbulėliais ir raudonų plytų sienas meiliai apraizgiusiom gebenėm... Ach. Dar gi, parke įrengta kelioliką vardinių suoliukų, skirtų atminti mirusius, kažkam labai brangius, eterbekiečius. Tam, kad jie visada žinotų, kad jų laukia. Kaip, kad byloja viena dedikacija, skirta tėčiui, "čia Tu visada mums skirdavai pasimatymus".

Šiame Hapo parke, drauge su bičiuliškai nusiteikusiomis eterbekiečių dvasiomis (kurios matyt buvo vieninteliai belgai, nesibaiminę šąlančių nosių) ir sukrimtom draugų spurgas su braškių uogiene - nemažiau skanias už puikiąsias Zawadzkos spurgytes.


Originalus receptas

12 trynių,
1 puodelis cukraus,
1,5 stiklinės grietinėlės,
1,5 litro miltų,
50-65 g mielių,
3 šaukštai sviesto,
1-1,5 stiklinės uogienės,
0,75 kg riebalų kepimui,
cukraus su cinamonu,
1 kiaušinis.

Puikiosios spurgos

Skaniausios ever spurgos - Kaune, "Ekspreso" spurginėje, kuri nesikeičia nuo mano vaikystės. Čia verdamos lygiai tokios pačios spurgos, kaip ir prieš kokius dvidešimt penkis metus. Dirba ta pati padavėja, kurią aš buvau praminus "keturasdašimt-penkasdašimt", nes ji labai kietai ir keistai taria skaičius. Nė per plauką nesikeičia spurginės interjeras - per visą siauros patalpos ilgį nutįsęs dvipusis baras, kurio viduje sukasi vikrios padavėjos. Patalpa apsupta veidrodine siena, su nedideliais, lyg tai dirbtinės odos, ornamentais. Iš Laisvės alėjos pusės - eilė neišvaizdžių langų, pridengtų baltomis kaproninėmis užuolaidomis ir neoninis užrašas virš jų - "Ekspresas". Vaikystėje čia (ir į kitoje Laisvės alėjos pusėje buvusią spurginę taip pat) užsukdavom su prosenele, kuriai mano mama po to atlaidžiai priekaištaudavo, kad prisikirtom prieš pietus spurgų ir nebeturim apetito.

Ai, tas apetitas. Labai gerai atsimenu anas puikiąsias spurgas - mielinės, gerokai didesnės už mano vaikišką delną, aplietos balkšva cukraus glazūra ir su obuolių džemu, kuris vis taikydavosi ištrykšti pro prakąstą spurgos šoną. Išsinešimui spurgas paduodavo su kvadratine skiaute pilkšvo vyniojamo popieriaus, kuris po truputėlį prisigerdavo riebalų ir pasidengdavo tamsiomis, pirštų galų dydžio, dėmėmis. Po to prosenelė numirė, man sukako penki metai ir tėvai išsikraustė iš Laisvės alėjos į vieną iš naujų Kauno rajonų. Bet ir tada, mokykliniais metais, čia užsukdavom su mama, vėliau - su klasiokėm, dažniausiai su Rūta arba Jurga. O kai skaičiau Birutės Pukelevičiūtės romano "Aštuoni lapai" sceną, kur Birutė su bendraklasėmis po pamokų, nusileidusios laiptais į Laisvės alėją, užsukdavo į ledainę, kurioje į kampą nusviesdavo kuprines ir susėdusios prie baro smaguriaudavo ledais - visuomet įsivaizduodavau savo spurginę. Ir dabar taip pat įsivaizduoju. Galbūt todėl, kad ji per mano gyvenimą nesikeitė nei vieną kartą ir man atrodo, kad ji tokia turėjo būti ir daug seniau, prieš tapdama mano spurgine.

Studentavimo metais čia ateidavom ne tik spurgų, bet už beveik keturis litus suvalgyti puodelio vištienos sultinio su pyragėliu. O tas vištienos sultinys buvo ne ką prastesnis už spurgas - tikrų tikrutėliausias, su dugne stūksančiais vištienos gabalais. O prisrėbusios sultinio, visuomet išsinešimui pasiimdavom ir po spurgą su džemu. Užeidavau į "Ekspresą" ir vėliau, jau dirbdama, vedžiausi čia savo vyrą, kuris tada dar nebuvo mano vyras ir bendradarbius. Ir dabar, kiekvieną kartą, kai turiu progą pasivaikščioti Laisvės alėja, visuomet užsuku į savo vaikystės spurginę, kurioje niekas nesikeičia. Tarsi sename rusiškame animacijos filmuke, kur į mamos namus grįžtantis vyras staiga pavirsdavo mažu berniuku ir iš naujo patirdavo vaikystės nuotykius. Taip ir aš, nes taip net nesąžiningai gerai grįžti ten, kur niekas nepasikeitė.


Originalus receptas

2,25 l sausų kvietinių miltų,
2 stiklinės drungno pieno,
1,5 stiklinės lydyto sviesto,
puodelis cukraus,
60-70 g mielių,
10 trynių,
žiupsnelis druskos, 
0,75 kg taukų.

Trynius išsukti iki baltumo su cukrumi, sumaišyti su kitais produktais, pasūdyti, išminkyti tešlą ir palikti pakilti. Paskui iškočioti ant lentos, stikline išspausti skritulius ir toliau daryti, kaip nurodyta ankstesniame aprašyme*.

Pavasario sriuba (printanier)

Galbūt su tokiu receptu galėjau palaukti ir kovo pirmos dienos, bet nesusilaikiau. Kai už lango giedras dangus ir skaisti saulė - nebaisūs ir tie aštuoni minusai - pakvimpa pavasariu. Nė kiek nemeluoju, Briuselyje jau pradeda žydėti snieguolės, narcizai, viena kita vyšnia, retkarčiais pasigirsta kitoks paukštelių čiursėjimas... tuo ir puikus šis miestas, kad ankstyvasis pavasaris čia daug sparčiau įkelia koją. Žinoma, tie belgai tai nieko nesupranta, bamba apie klimato atšilimą ir kitus jiems kliūvančius ekologinius prakeiksmus, mat minus aštuoni vasario pradžioj - jiems sunkiai suvokiamas reiškinys. Tad ir styrena plikom kiškom, basnirčiom įsispyrę į sportinius batelius, be šalikų, be kepurių, be pirštinių ir aimanuoja, kaip jiems nepakeliamai šalta. O man - smagu, kad šalena, kad šaltukas gnaibo skruostus ir žnybteli iš po kepurės išlindusią ausį (tik gaila, kad nėra sniego). Atrodo, kad giedro dangaus ir saulės prisipildo pilna krūtinė - ei, pavasarį, paskubėk - tavo sriuba aušta!


Originalus receptas

Verdama kaip paprastas sultinys, kuriuo užpilama "riešutėliais" supjaustytos ir ištroškintos mažame to paties sultinio kiekyje jauna morka ir ropinis kopūstas arba ropė. Taip pat galima įdėti smulkiai supjaustytų pupelių, žiedinių kopūstų ir saują žaliųjų žirnelių.