2014 m. gruodžio 31 d., trečiadienis

Pynės ir vyniotiniai su aguonomis, pyragėliai su kmynais, pyragėliai su razinomis, pynės ir kita

Paprasčiau tariant, beveik elementarus mielinės tešlos receptas. Šiek tiek pagerintas, kad sudėtingiau būtų ir duagiau indų reikėtų suplauti belaukiant kol tešla pakils. Keturis kartus išbandytas per šias šventes ir sakyčiau, kad kaskart vis geresnis ir geresnis.


Originalus receptas

1,5 stiklinės vasarošilčio pieno, truputį druskos, puoduką mielių (130 g) gerai išplakti su miltais, kad būtų skystoka be gumuliukų tešla. Kai jos viršus sutrūkinės, įpilti iki baltumo su trimis stiklinėmis smulkaus cukraus išsuktų trynių, išplakti, nuolat plakant sudėti išplaktus baltymus, po truputį įberti tiek miltų, kad perpjovus tešlą peiliu ant jo neliktų žymės. Įpilti dvi stiklines lydyto sviesto, citrinų žievelių ir minkyti tol, kol tešla pat atlips nuo rankų ir geldos. Šitaip paruoštą tešlą palikti, kad pakiltų, o kai gelda bus pilna, išvolioti ant lentos volelius, kurie per vidurį būtų storesni nei galuose, ir supinti kaip kasą. Sudėti ant skardų, patepti sviestu ir pabarstyti miltais, kai pakils, patepti plaktais kiaušiniais, pabarstyti cukrumi ir cinamonu, sumaišytu su smulkiomis razinomis ir išilgai supjaustytais migdolais ir tris ketvirčius valandos kepti krosnyje.

Vyniotiniai su aguonomis kepami iš tokios pat tešlos, tik reikia iškočioti didžiulį apvalų blyną, ant jo užberti verdančiu vandeniu nuplikytų ištrintų ir su medumi bei cukrumi sumaišytų aguonų, karčiųjų migdolų, blyną standžiai susukti, pakildinti, pakildinti, patepti kiaušiniu ir tris ketvirčius valandos kepti krosnyje.

Kmyniniai pyragėliai taip pat kepi iš tokios pačios tešlos; kai tešla pakyla, reikia daryti mažas bandeles, dėti jas ant skardos, per vidurį padaryti duobutę, įberti žiupsnelį kmynų, ant jų uždėti pusę šaukštelio šviesžio sviesto, patepti kiaušiniu ir pusvalandį kepti krosnyje.

Pyragėliai su razinomis irgi gaminami iš tos pačios tešlos. Ant lentos iškočioti plokščią blyną, patepti lydytu sviestu ir gausiai pabarstyti smulkiomis razinomis, sumaišytomis su cukrumi ir cinamonu. Standžiai susukti, supjaustyti dviejų trijų pirštų ilgio gabaliukais, sudėti ant skardos galais į viršų, šonus patepti kiaušiniu, pabarstyti cukrumi ir cinamonu ir pusvalandį kepti krosnyje.

Iš šios tešlos kepami įvairiai išlankstyti džiūvėsėliai ir maži riestainiukai, pabarstyti kapotais migdolais ir cukrumi. Jie taip pat yra puikūs. Keletą rūšių šių kepinių galima pasigaminti be didelių pastangų.

2014 m. gruodžio 7 d., sekmadienis

Konservuoti baravykai, prisiminimai ir rudeninis Kaunas

Kažkurį savaitgalį lankiausi Kaune. Net pačiai nuskambėjo šitai juokingai. Ne tai, kad lankiausi Kaune, bet kad nė pati nebežinau, kada tai buvo. Iki savaitės Paryžiuje. Dar tada, kai nesnigo, smagiai aukštakulniais bateliais taukšėjau plikaus šaligatviais (o po to savaitę kariavau su sloga) ir mintyse dainavau iš gerumo savame mieste.


Nukeliavau į Kauną su savo kolegėmis į "Laiko drubulės" atidarymą, po to smagiai užsisėdėjom "Kultūroje", kuri nuo mano vaikystės beveik niekuom nepasikeitė. Gal tik kitokios afišos iškabintos ant sienų ir žmonių veidai jau kiti, bet tokie pat gyvi ir jausmingi. Na, ir aš šiek tiek pasikeičiau. Kai apžiūrėjusios naują parodą Paveikslų galerijos kavinėje (taip tada mes tą kavinę vadinom) lankydavomės su mama, buvau dvikasė rudaakė liesomis kojomis su išsišovusiais keliais ir čia tikriausiai gerdavau arbatą arba vandeniu skiestą pienišką kokteilį. O vat tą penktadienį su kolege gurkšnojom sidrą ir ragavom "Kultūros" naminių bulvių traškučių. Dėl jų ir atmosferos grįžčiau į "Kultūrą" dar kartą.



2014 m. spalio 22 d., trečiadienis

Apkepti agrastai

© Ruta St.K.
Norėjau rašyti, kad visada abejoju, kaip reikia teisingai kirčiuoti agrastus, bet tuomet nuėjus iki virtuvės pasiimti "Lietuvos virėjos" nutariau pirmiau pasidžiaugti šiandien prasidėjusiu šildymo sezonu. Valio, pagaliau, nes paskutinius vakarus praleidau ant savo pilkos vilnonės sofos susisukusi į vilnonį maždaug 35 metų senumo apklotą ir apsimovusi dvejas vilnones kojines. Nelabai norėjosi kur nosį po savaitgalinių darbų bekišti, bet sekmadienį pavyko pagaliau pažiūrėti "Lošėją", kuris mano visiškai subjektyvia nuomone, europietiško kino kontekste atrodo tikrai neblogai. O namuose vakarais skamba Badalamenčio muzika ir paslaptis bando įminti agentas Kuperis ("Diane..."). Jau kokį trečią ar ketvirtą kartą. Ir atrodo, kad jis tampa tradiciniu mūsų rudens draugu.

Po truputį įsirenginėjam naujus namus, o senuosius pradedam pardavinėti. Tai toks poslinkis pirmyn.


Originalus receptas

Perrinktus neprinokusius agrastus emaliuotame inde susloksniuoti su vyšnių lapais, užpilti spiritu, užlipinti tešla arba sandariai uždengti ir kelioms valandoms pastatyti į karštą krosnį, kurioje buvo kepta duona. Paskui spiritą nupilti, o uogas perlieti šaltu vandeniu. Tolesnė darbų eiga - kaip ankstesniuose aprašymuose.

2014 m. rugpjūčio 24 d., sekmadienis

Pieninis, arba migdolų, kisielius su slyvų kompotu


Ši vasara tikrai nešykštėjo karščio. Ypač jo netruko mano į pietus atsigręžusiame kabinete. Net langus apsiklijavau baltu popieriumi - geriau šiek tiek prietemos ir kokiu laipsniu žemesnė temperatūra. Mažai tai padėjo - jei atvirai. Nuo karščio išgaravo darbingos mintys ir galiausiai po vidurdienio išsikraustydavau į kolegių kabinetą šiaurinėje pusėje. Išgyvenau, bet nuo karščio nubyrėjo užaugti nespėję obuoliai ir keletas nuo pavasario šalnų išsisukusių slyvų. Keistai jos vasaros naktimis tuksėjo krisdamos į sausą žolę. Net netuksėjo, o beveik be garso įsmukdavo į čežančius kupstelius. Keistai susiklostė ir mano bobutės vištos likimas. 


Ne, nuo karščio ji tikrai nenukvako, bet iki vidurvasario jos drauges vieną po kitos išnešiojo lapės ir išgaudė varnos, mokiusios savo vaikus išgyvenimo paslapčių. O gaidys, taip tragiškai netekęs savo haremo, nugaišo iš širdgėlos. Liko viena raudona vištelė. Rytais ji sudeda kiaušinį ir atpėdina į kiemą. Ir jau tada iki pat vakaro tepsena paskui bobutę ar kitą jai patikusį žmogų, krapštosi greta, lesinėja. Mano mama juokauja, kad Višta tapo katinu, o mes laukiame kada ji pradės miauksėti. Būtų juokinga. Gal Višta net į kokią rekordų ar keistenybių knygą patenktų. Miauksianti višta.


Vieną tokią karštą vasaros dieną, kai višta vis dar nemiauksėjo, mes sėdojom žaliuose akacijų šešėliuose ir smalyžavome šaltą Zawadzkos skanėstą - migdolų kisielių su cinamoninių slyvų kompotu. Gal prie migdolų geriau būtų tikęs kompotos ne su cinamonu, o su šakele kadagio, bet derinukas vis tiek buvo gana vykęs.

2014 m. liepos 29 d., antradienis

"Prelato" lydeka su daržovėmis (ir romu)

Tikriausiai, kad tai pirma gyvenimo vasara, kurią visą (su viena kita išimtimi) leidžiam mieste. Be atostogų ir su dažnais paslankiojimais mieste. Su miestietiškais savaitgaliais, koncertais, futbolu ir pasibėgiojimais Neries pakrante ir vakarais remontuojamame bute. Tai greitai greitai ši vasara lekia. Vieni draugai grįžta iš jau pasiilgto Briuselio, kiti - į NY, treti keliauja atostogauti į Siciliją, ketvirti - prie lietuviškos jūros, prie ežerų, į miškus.

Negaliu sakyti, kad vasara mieste jau tokia baisiai ilgesinga. Priešingai, atradau, kad miestietiška vasara pilna įvairiausių mokamų ir nemokamų pramogėlių. O ir ta ypatinga vasarinio miesto dvasia, kai giedrą vakarą nuo Misionierių kalvos atskamba varinė muzika, ant barbakano kojomis tabaluoja naujos porelės, o su draugais norisi "Blusynėj", pas Burbulį ar senam geram ŠMCe gurkšnoti iki pat pirmo autobuso namo. Ir tas miestas tada būna toks tuščias ir toks visas tavo. Kiekviena gatve, užkampiu ir nusmurgusiu sennamiu. Kiekviena kavinaite, butiku ir visomis miesto katėmis. Kurių viena (o gal greičiau, kad vienas) mėgsta drybsoti mūsų naujo-seno kiemo saulėkaitoje. Tingiai apžiūrinėti kiekvieną svetimžmogį ir abejingai nusukti snukutį pasirodžius nukriošusiam kaimynų šunėkui. Teisybės delei reikėtų pasakyti, kad tai sena, įdubusiais šonais ir išsprogusiais šonkauliais, šėmo kailio kalė. Kaip ir juodasis katinas - visiškai abejinga kiemo gyvenimui. Tikriausiai, kad jos nė kiek nenustebino nei po dosnios liūties kiemo tarpuvartėje atsivėrusi smegduobė (kaip bežiūrėsi - šioks toks pasikeitimas kasdienėje aplinkoje), nei aplink tą duobę nerangiai besisukiojantys automobiliai.

Kuo toliau, tuo labiau man ima patikti visiškai laisvamaniškas senamiesčio kiemų gyvenimas. Nors savame lankomės tik po darbų ir tik tam, kad porą valandų palupinėtumėm ir taip jau pasišiaušusias aliejuotas sienas, jau spėjome susipažinti su dauguma kiemo Nr. 18 gyventojų. Pypkę prie durų traukiančiu poetu A., smuikininke I., jaunu šeimos tėvu A., girtuoklėliais "iš tradicijos", kurių vardų nepamenu, pašto darbuotojomis, piceriją prilaikančiais italais. Kaip man į ausį pašnabždėjo, dar ir rašytojos G. langai mato mūsų kiemo gyvenimą. Anarchišką ir visiškai nepriklausomą miestietiško gyvenimo variantą.

2014 m. birželio 29 d., sekmadienis

Ananasinės braškės ir kiti malonumai

Ketinau pasidalinti dar vienu skyreliu iš Paryžiaus foodistos Matildos knygos. Apie tai, kaip reikėtų gyventi, kad galėtum ne tik mėgautis šefų fantazijomis, bet ir dailiai įsisprausti į trendišką suknelę, bet sudvejojau. Kai už lango šiltas rūkas, o iš kolonėlių Arcade Fire melodijos apie meilę - negalima kalbėti apie kūną. Vien apie ramybę ir širdį. Mielus ir malonius nutikimus. O vienas toks nutiko darbe. Na, beveik darbe, kai visas kolektyvas išvažiavome už Vilniaus švęsti mielosios M. gimtadienio. Kažkur netoli Trakų, kažkokio tai ežerėlio pašonėje, saulėtą vakarą tarp lietaus ir vėjo vakar bei ryt.


Man tai buvo puikus vasaros pavakarys. Su spragsinčiu židiniu, žaliomis viksvomis, sūpynėmis paežerėje, šalia liepto paskendusia valtimi ir smagia kompanija. Toks labai vasariškas, koks niekada nebūna mieste (bet čia būna kitaip geri vakarai).




Tą vakarą tarsi atsitokėjau, kad jau birželio pabaiga, kad žalia, kad žydi liepos, kad žmonės pradeda atostogauti ir apleidžia Vilnių. Kad rytais gatvės tuštokos ir mano autobusas nevaržomas nurieda iki Žaliojo, kad nušienautas mano kasdienis kalnas, kad jau visi spėjo atsivalgyti braškių, o aš dar ne.

Todėl šeštadienį Halės turguje nusipirkom jų visą dėžę. Valgėm žalias, trynėm su cukrum ir gardinom varškės apkepą, kepėm tortą, maišėm salotas su bazilikais ir vyšnių actu bei virėm porą indelių uogienės. Šią savaitę dar žadu sustingdyti kefyrinės želė su braškėmis ir surinkti dar vieną varškinį tortą. Reikia atsivalgyti, nes turguje jau mėlynės ir voveraitės.


Originalus receptas

1 kg braškių,
2 kg cukraus,
3 stiklinės vandens,
pora stikliukų vyno.

2014 m. birželio 15 d., sekmadienis

Špinatai arba balandos, bet iš tikro tai balandos

photo by Rūta St.-K.Senokai berašiau, bet gegužė buvo beprotiška. Po trejų metų (o atrodo, kad po begalybės) pradėjau vaikščioti į darbą. Kasdien. Nuo devynių iki šešių, su pasėdėjimais namuose, kad geriau įsikirsčiau. Bet malonu, nors emocijos retkarčiais ir įsitempia, bet tam ir darbas, kad kasdienybė būtų dinamiškesnė. Gaila, tik kad apleidau bėgimo batelius. Bet tuoj, prisipratinsiu prie naujo ritmo ir vėl imsiu risnoti rytinėmis Neries pakrantėmis ir stebėti ankstyvą vilniečių kasdienybę (ir nebepraleisiu tinklaraštininkų susiėjimų).

photo by Rūta St.-K.

Kad ji (ta kasdienybė) nepabostų, dar visai nesenai pirkome apleistą butą, kurio griovimais užsiimam su draugų pagalba ir svajojame apie smagų gyvenimą Vilniaus senamiestyje. Bet ir be svajonių naujoji vieta mus džiugina savo istorijomis - žydiškos buržua gyvenimo atplaišomis. Nukritę tinko gabalai atvėrė vieną kitą nerealaus mėlynumo lopinėlį ir buvusių žalsvų-rudų-melsvų sienos apdailos fragmentų, atkasėm medines grindis išdailintas imituojamo parketo piešiniais (štai tau XIX a. vilnietiška prabanga!). Tai taip ir tirpsta mūsų vakarai besišnekučiuojant su kaminkrėčiais, grindų ir baldų restauratoriais, šilumos kūrėjais, langų meistrais, durų ekspertais ir architektu. Vienu metu nuostabu, kai sutinki tikrai savo darbu užsidegusius žmones, kurie beveik prašo leisti jiems restauruoti kreivas buto grindis. Kitos pažintys liūdina, kai pamatai susikrimtųsi meistro veidą, kad pateko į veidrodžių karalystę, o ne į standartinį butą su 90' kampais. Tai taip ir gyvenam kurdami naujus namus.

photo by Rūta St.-K.


2014 m. gegužės 18 d., sekmadienis

Marinuota silkė, lietus ir bazilikas

Lietus mus persekiojo visą savaitę. Lydėjo į darbus ir iš jo pasitikdavo, bandė išbaidyti iš muzikuojančių Vilniaus gatvių ir nuosavo balkono. Nepavyko. Balkone tik nuo susikaupusios drėgmės lyg išprotėję auga pomidorai, vazonuose stiebiasi vienadienės ir svogūnai.


Tik bazilikui kažko tai orai neįtinka. Retkarčiais net imu manyti, kad bazilikas yra itin lepus augalas arba mano langas skleidžia kažkokią antibazilišką karmą.


Darbe, ant virtuvėlės palangės stovintis prieskonių lovelis tiesiog svyra mairūnais ir bazilikais - tai kodėl jie neauga pas mane? Per du mėnesius išsitiesė tik per pusę sprindžio ir išskleidė viso labo 5 lapeliukus (tokių net ir lapais nepavadinsi).


Guodžiuosi, kad nors krapas visai atsparus katino glamonėms pasitaikė. Tai juo ir bulveles pašventinu ir į salotas negailiu.


Originalus receptas

Piene arba vandenyje išmirkytas silkes sudėti į stiklainį pramaišiui su svogūnų griežinėliais ir obuolių  skiltelėmis. Užpilti atvėsinti marinatu, o prieš patiekiant dar užpilti aliejaus.

2014 m. gegužės 11 d., sekmadienis

Karameliniai ledai (crème brûlée)

karamelinai ledai
Vieną dieną sukau ledus, nes laukiau savo tėvelių apsilankymo. Buvo vienas visai saulėtas pavasario savaitgalis ir mes visi drauge pasivaikštinėjom Vilniaus senamiestyje, "LTasete" išgėrėme po puodelį kavos su (kaip bliogai) sentelėjusiu šakočiu, aplankėm keletą svarbiausių parduotuvių, paspoksojom į Berno šunų paradą ir grįžom namo  kepti lašišos bei valgyti ledų. O ledai šie tikrai buvo labai neblogi. Mano tėtis užsisakė Tėvelių dienai "tokių pat ir daugiau, kad būtų galima ilgai mėgautis".


Originalus receptas

1½ litro grietinėlės,
10 kiaušinių,
½ kg cukraus.

2014 m. balandžio 23 d., trečiadienis

Prancūziškos tešlos pyragėliai su smegenimis ir pamirštas gimtadienis


Prieš Velykas pas mus atkeliavo pusė avinėlio su visu vidiniu pasauliu: smegenimis, kepenimis, plaučiais, inkstais ir širdimi. Didžioji dalis kepenų, širdis, plaučiai virto pagerintu motiejuku - savotišku keptu paštetu, į kurį šįkart nedėjau jokių papildomų riebalų ir kiaušinių, bet nepagailėjau geros saujos žalių alyvuogių. O štai smegenėlės ir gabalėlis kepenų nukeliavo į sluoksniuotos tešlos pyragaičius. Sakyčiau, kad tikrai tinkamas patiekalas visiems, kurie baidosi smegenų.


Originalus receptas

2 veršiukų arba 1 jaučio smegenys, druskos, pipirų, 1 šaukštas sviesto, 1 svogūnas, 1 šaukštas miltų, ½ stiklinės sultinio, 2 šaukštai grietinės, 2-3 džiūvėsėliai, 3 tryniai, ¼ citrinos. Prancūziška tešla ir vienas kiaušinis patepti.

2014 m. balandžio 16 d., trečiadienis

Eršketo arbo lašišos galvos sriuba su sviestu, arba pasninko sriuba

Tinklaraščių pasaulis pradėjo mirgėti pasiūlymais Velykų stalui ir netikėtomis idėjomis, kaip marginti kiaušinius, o aš kaip visada nesuskubau nieko tokio pasiruošti laiku. Pasisakau, kad tikrai kepsiu kokią nors mielinę bobą iš daug daug trynių ir dar gal kokių skanėstų, bet šiandien vis dar neturiu naujai išbandyto recepto, kuriuo galėčiau su Jumis pasidalinti. Kita vertus, esu tikra, kad minčių ir įkvėpimo Jums tikrai netrūksta - gi visada galima improvizuoti pagal tradicinius savo šeimos receptus. Suteikti jiems naują prieskonį ar išvaizdą.

Man asmeniškai, labai jautrūs yra tie buitiniai ir visai nekilmingi švenčių įpratimai. Man svarbu Šv. Velykoms ne tik kiaušinius nusimarginti ar atbudėti Velyknaktį, bet ir ant pusryčių stalo rasti tėčio nulipdytą sviesto avinėlį, krienais pasigardinti mamos paruoštą kumpį bei mėgautis kitais, iš seniai žinomais ir kasmet laukiamais, skoniais. Todėl, turiu prisipažinti, kad manęs visai netraukia eksperimentuoti Velykų stalui. Va štai taip. Noriu, kad jis būtų toks, kaip visada - nuspėjamas, o prie jo susirinkę žmonės - laimingi ir džiugūs.

O kol dar neatėjo Velykos - pasninkas ir jo receptas.


Originalus receptas

1 eršketo galva,
1 šaukštas sviesto,
10 kvapiųjų pipirų,
prieskoninių daržovių ir druskos kaip Nr. 46,
1 stiklinė ryžių,
2-3 laurų lapai,
pora gvazdikėlių.

2014 m. balandžio 14 d., pirmadienis

Naminiai kapariai, šalpusniai ir Goda


Aną kartą žadėjau papasakoti apie Godą. Galvojau ir įrašą priderinsiu tokį labiau miestietišką, stilingesnį, rafinuotesnį, nes Goda man pasirodė būtent tokia - švelni, įdomi ir dailiai paslaptinga. Bet... pavasaris, todėl neatsispyriau pagundai pasidalinti ir keletu pavasarinių akimirkų.

Kodėl rašydama apie "Lietuvos virėją" noriu klabėti apie Godą? Todėl, kad ji be kita ko rašo mokslinį darbą apie XIX a. Lietuvos kulinarijos paveldą ir Zawadzka šiame darbe griežia nors ir ne solo, tai bent tikrai gerai girdimu smuiku. Prisipažinsiu, kad finišuojančio darbo laukiu nuo tos dienos, kai prieš porą metų gavau pirmą Godos laišką. Tada dar pagalvojau, kad jei baiginėdama mokyklą būčiau žinojus, kad istorikai rašo knygas ne tik apie didžiuosius kunigaikščius ir nepriklausomybės kovas, tikriausiai būčiau geriau pasvarsčius ką studijuot. Na, bet mano šaukštai jau po pietų, todėl su nekantrumu laukiu Godos kūrinio. Nes apie mus pačius. Nes gilyn į primirštas istorijas.


Norėjau rašyti apie miestą, o ne apie užmiestį, nes Godą mane pakvietė popiečio arbatos ypatingoje Vilniaus senamiesčio vietoje - ten, kur prieš visą amžių virė Zavadzkių šeimos gyvenimas. Ten ir pati Wincentyna rengė angliškas popiečio arbatėles, kurių metu tikrai savus ir svečius vaišino naminiais ir užsieniniais sūriais, šaltais mėsos ir žvėrienos užkandžiais, ikrais ir žuvies skanėsais, mieliniais pyragais, sausainiais ir uogienėmis. Tikriausiai, kad prie mėsiškų patiekalėlių galėjo būti siūlomi ir "Lietuvos virėjoje" aprašyti naminiai kapariai - cūdų cūdas - sūdyti ir marinuoti pumpurėliai. Tamsiai žali su vos prasižiojusia geltona širdele, aitriai kvepiantys sakais ir žeme.



2014 m. balandžio 1 d., antradienis

Rusiška dilgėlių sriuba - 100% pavasario



Svarsčiau apie ką čia parašius - apie neeilinį susitikimą su Goda Zawadzkos namuose ar apie pavasarį. Galiausiai nutariau rašyti apie pavasarį, o naujai pažinčiai skirti gurmė patiekalą iš šalpusnių, apie kurį papasakosiu kitą kartą ir kuris, man rodos, Godai tiks labiau.


Taigi, pavasaris. Pirmas pavasaris lietuviškuose namuose po trijų žiedais ir spalvomis trykštančių belgiškų pavasarių. Ir dabar dar patikrinu, ar ten jau šilta (18-20'C!), pasigrožiu švytinčiomis magnolijų fotografijomis ir rausvų sakurų alėjų prisiminimais, lengvai papavydžiu ten likusiems bičiuliams, tačiau kaip niekada man gražus pilkas ir vos vos žalsvėjantis mūsiškas peizažas. Lyg skaidria akvarele brūkšteltos beržų ir žilvyčių kasos, pro senos žolės kupstus besistiebiantys šalpusniai, naujakalės rūgštynės, gležni krienų kuodeliai ir stambesni arkliadančių lapai. Saulėtose atšlaitėse pražydusios plukės ir iš proto einančios žibuoklės, kurių žiedeliais nuklotos ištisos pakriūtės, miškelių pažemė ir pakelės. Soduose gyvybės pritvinkę obelų pumpurai ir sprogti suskubę agrastų, serbentų lapeliūkščiai, kuriuos visaip bandžiau pagauti fotoaparatu kol mano tėtis balino vaismedžių kamienus, ryžas katinas lepinosi saulėtoje stogo pusėje, o varnėnai švilpiniavo plagijuotas melodijas. Pavasaris.


Nepamenu jau net kada taip mėgavausi tokiu lėtu ir tuo pačiu visiškai efemerišku gamtos virsmu. Pilnu apgaulingo tingumo ir tuo pačiu kupinu nesustabdomo džiaugsmo prasikalti, suplyšti, sulapoti, atsiverti šilumai, lietui ir dar labiau sprogti bei aptaškyti viską aplinkui troškimu gyventi. Toks tas pavasaris. Toks jis giedrą ir saulėtą dieną.


Ir tokio pavasario dieną turėjau progą pažoliauti. Išsiruošus skabyti šalpusnių pumpurų aptikau ištisas dilgių kolonijas, o saulėtoje pamiškėje žirklutėmis prisikirpau ankstyviausių rūgštynių. Jas užmačius susijaudinau kaip koks pirmykštis žmogus, po alkano kovo pievose aptikęs žalio maisto. Chi.


Originalus receptas

1¼ kg jautienos,
3 stiklinės špinatų,
3 stiklinės dilgėlių,
2 saujos rūgštynių,
prieskoninių daržovių,
druskos pagal skonį,
1 svogūnas,
1 šaukštas sviesto,
1-1½ stiklinės grietinės.

2014 m. kovo 17 d., pirmadienis

Plakta grietinėlė su itališkais makaronais, ryžiais arba trintais kaštainiais

Mano kovas prasidėjo baisiai smagiai. Pirmas dienas praleidome prie jūros, o toliau sekę savaitgaliai slydo kalendoriaus siūlu tarsi spalvingi stiklo karoliai. Gimtadienis, sugrįžtuvės, Kovo 11-oji, Ukrainos palaikymo susibūrimai, susitikimai su grupiokėmis ir penktadieniniai pietūs su ex-bendradarbėmis, prasidėjusios darbo paieškos, vakarienė su draugais slapukais jaunavedžiais, kinas, išvyka į kaimą ir taip toliau, ir panašiai. Antroji kovo pusė irgi žada būt greita ir spalvinga, o aš toliau kovosiu su viešuoju transportu, ruošiuosi anglų kalbos egzaminui (nes pelnytas grįžimas į valstybės tarnyba yra nusėtas kliūtimis ir demotyvacinėmis duobėmis) ir svarstysiu ką noriu dirbti. Jau susitaikiau, kad teks - tai belieka išsirinkti, kur pasiaukot arba tikėtis, kad staiga toptelės stebuklinga mintis apie nuosavą versliuką. O kol nieko gero netoptelėjo - mėgaujuosi lietuvišku pavasariu, saulėtomis dienomis ir vien tik man skirtais saulėlydžiais.

2014 m. vasario 21 d., penktadienis

Stintos tešloje ir pagaliau jaučiuosi kaip namie

Jau tuoj trauksiu į knygų mugę. Laukiau to malonumo lygiai trejus metus ir šiandien jau galiu. Planuoju šį bei tą nusipirkti. Užsuksiu į Obuolio stendą Renatos (ir Eglės) knygos "Sezoninė virtuvė: 200 receptų pagal metų laikus",  iš "Pegaso" pirksiu tinklaraštininkų knygą atminimui, nes savuosius visus egzempliorius išdalinau. Nekantriai laukiu šeštadienio vakaro ir Rimvydo Laužiko knygos "Istorinė Lietuvos virtuvė: maistas ir gėrimai Lietuvos Didžiojoje kunigaikštystėje" pristatymo. Šitą irgi parsinešiu namo. O likęs mugės biudžetas bus paskirstytas kiek spontaniškai. Tikrai Agnės Žagrakalytės "Eigulio duktė", tikrai Kristinos Sabaliauskaitės "Silva Rerum" III (šiuo atveju aš visai neoriginali), gal Braziūnas, gal Kajokas, gal dar kuris nors mano širdžiai mielas dailiai rašantis Lietuvos vyras. Bus matyt.

Tiesa, vakar turėjau progą pasiklausyti Michael'io Laiskonio (ir susipažinti su keletu tinklaraštininkų). Klausytis mėgstu labiau nei klausinėti, todėl ta gera valanda "Stebukluose" neprailgo (apžiūrėjus sienas bei nerealiai dailias stiklines vandeniui nutariau, kad čia reikia ateiti vakarienės). Galvoju, kad man Michael'is patiko. Ypač jo kalba. Berods, kad atsakydamas į Eglės klausimą apie tai kaip jis kuria, Michael'is, tikriausiai, kad garsiausias lietuvių kilmės pastry chef'as labai šiltai reziumavo savo pasiaiškinimus "jei ragaudami mano desertą staiga prisiminsite savo močiutę, nors nesuprasit kodėl - mano tikslas pasiektas", nes visus obuolių pyragus Jūs visada lyginsite su tuo, kurį vaikystėje kepdavo mama ar močiutė. Et, kokia tiesa, ar ne? O man dar prieš akis iškilo "La Ratatouille" scena, kuomet nuožmusis maisto kritikas Ego paragavęs paprasto daržovių troškinio staiga pasijunta mažu berniuku. 

Kaip viskas nulemta vaikystės potyrių ir vaizdinių. Kažkada besižavėdama gėlėtomis palaidinėmis aš supratau, kad ne šiaip sau taip. Gi mano mama tokias dėvėdavo kai buvau maža. Geriausiai prisimenu rudą su smulkiomis gėlių puokštėmis, aukšta, klostelėmis puošta apykaklaite, kiek parauktomis rankovėmis. O tai kaip tuomet su maistu? Viskas, kas primena vaikystėje ragautus skonius - skanu, kas nelabai pažįstama - įdomu arba išmokstama? 

Stintos, vat irgi, man skaniausios paprasčiausiai apvoliotos miltuose ir pačirškintos įkaitusiame aliejuje. Mano vaikystėje daugumą paprastųjų žuvų taip kepdavo. Nors gal ir meluoju. Tikrai buvo ir rūkytų, ir įdarytų, pagardintu muskato riežutu ar paprasčiausiomis petražolėmis, ir toškintų grietinėlėje, apkeptų ir patroškintų su svogūnais ir pomidorų tyre, keptų orkaitėje, virtų įkaitusiuose riebaluose ir dar kokių nors tikrai. Hm, net nepagalvojau. Ačiū, mama, ačiū, tėti, kad padovanojot tokią plačią skonių paletę.


Originalus receptas

1,5-5 kg stintų,
druskos,
1,5 stiklinės miltų,
3-4 kiaušinių baltymai,
1-2 šaukštai aliejaus,
1-2 šaukštai sviesto.

2014 m. vasario 17 d., pirmadienis

Graikinių riešutų ledai

Persikėlimas ir pastangos pritapti anksčiau man artimoje aplinkoje nebuvo jau tokios lengvos ir pūkuotos. Atrodo, kad pažįsti miestą, žmones, šalia namo žaliuojantį mišką ir prekių lentynas gretimoje parduotuvėje, bet vis tiek... viskas ne taip, kaip buvai pripratęs ten, kituose namuose. Bijau taip užtikrintai nurėžti paskutines dvi savaites, tačiau tikriausiai, kad galvojau tik pilkomis ir tamsiai pilkomis mintimis. Aišku, pilkas dangus skaidrumo irgi nepridėjo. Baisu. Net Katinas už mane sėkmingiau prisipratino. Todėl beveik negaminau ir vengiau dalintis savo nespalvotomis nuotaikomis. O šį savaitgalį nuvažiavau pas savo bobutę ir...  užsirišo liūdesio terbelė. Ta proga ne tik visą šeimą palepinau flamišku karbonadu, bet ir susukau puodą graikinių riešutų ledų. Saldžių ir karčių.


Originalus receptas

1 litras pieno,
0,5 kg riešutų,
250 g cukraus,
5 kiaušiniai.

2014 m. vasario 10 d., pirmadienis

Trapusis mozūras su slyvų marmeladu ir šviežiomis vyšniomis



Šį mozūrą kepiau paskutinei moteriškai arbatėlei Briuselyje. Su daug meilės ir išankstinio ilgesio, kurį šiandien dar sunkiai sekasi suvokti ir aprašyti. Kažkaip tai keista, kai tenka pačiai palikti per tris metus užgyventą tokią puikią kompaniją. Drauge ne tik vartėmės pirtyse, lepinomės restoranuose ar šmirinėjom po butikus ir išparduotuves, bet ir klaidžiojom painiose Ixelle'io gatvelėse ieškodamos kažkur pastatyto automobilio, krimtom fotografijos mokslus, rizikavom naujose kirpyklose ir viena kitą stengėmės paguosti ištikus buitinėms nelaimėms ar ilgesiams. Mielosios draugės, ačiū už puikius susitikimus mūsų mylimame Briuselyje.


Originalus receptas

1,5 litro miltų,
300 g sviesto,
400 g cukraus,
6 kiaušiniai,
truputis grietinėlės,
2 stiklinės slyvų marmelado,
1/4 stiklinės migdolų,
1 trynys.