2013 m. gruodžio 22 d., sekmadienis

Kūčios

Kalėdų skardinėse dėželėse laukia prieskoniniai meduoliai, prėski kūčiukai, brandintas džiovintų vaisių pyragas ir ...viskas. Trumpas mano šventinis meniu, nes lekiu namo, kur viskuo pasirūpina tėvai ir mano bobutė. Net ir galvos dėl Kūčių vakaro nereikia sukti - visuomet daugmaž tie patys patiekalai ir tos pačios jaukios tradicijos - šieno sauja po lino staltiese, Dievo pyragas, vaškinė žvakė, bendra malda ir lėkštė netikėtam svečiui, tolimai išvykusiam artimam žmogui, vėlėms. Visuomet metų spėjimas iš ištraukto šiaudo, atmintini prisiminimai apie anksčiau, drauge, vaikystėje, seniai seniai valgytas Kūčias. Apie tuos, su kuriais sėdėta prie stalo ir kurių trūksta. Ir būna labai jauku ir nebijau, kad naktį keletą kūčiukų į kišenę įsimes besišypsanti dieduko Antano ar proprodieduko Simono vėlė. Juk jie man savi. Ypač tą naktį.

O ir ant stalo mūsų namuose kiekvienais metais dedamos keptos ir sūdytos žuvys, patiekalai su ir iš džiovintų baravykų, sūdyti ir arba marinuoti grybai, burokėlių mišrainė, juoda duona, kūčiukai, obuoliai, spanguolių kisielius, riešutai ir šutinti kviečiai su medaus sirupu. Štai taip paprastai, po dienos sauso pasninko, sužibus pirmai žvaigždei, sėdam prie šeimyninio stalo. Laužiam Dievulio pyragą ir linkim vienas kitam iš visos širdies.

Jums irgi linkiu svarbiausių, mano manymu dalykų - duonos ir druskos, darnos ir ramybės šeimoje bei širdyje, atviros draugystės ir pilnų saujų nuoširdaus juoko. Tegu viskas, kas Dievulio Jums suplanuota, būna lengva ir atneša naujų patirčių bei supratimų.

Rūta

2013 m. gruodžio 17 d., antradienis

Puikieji grikiniai pasninko blynai

Vis užmetu akį į kalėdinėmis spalvomis mirgančius tinklaraščius. Kur raudona, kur balta, bet visur šventinis jaudulys ir šurmuliavimas. Vieni šias metų šventes sutiks naujuose namuose, kiti suks galvą kaip ir kuo nustebinti prie stalo susibursiančią pagausėjusią šeimą, svečius ir save pačius. O aš niekaip šiais metais nepajuntu tos "kalėdinės dvasios". Gal pirmininkavimas kaltas, o gal veikiau pavasarį nei gruodžio vidurį primenantis Briuselio oras - vis dar žaliuojantys medžiai, giedras dangus, šilta (!) saulė, virš galvos pralekiančios salotinės papūgos. Ir jei ne gatves išmarginusios girliandos ir senamiesčio gatvelėmis vilnijantis kaitinamo vyno aromatas, kažin ar tikėčiau, kad už 6 dienų drauge su namiškiais ruošimės Kūčių vakarienei. Todėl man vis dar pasninkas su po truputį stiprėjančia Kalėdų nuojauta.


Originalus receptas

3 stiklinės grikių miltų,
1 stiklinė kveitinių,
druskos,
26 g mielių,
2-3 šaukštai aliejaus.


2013 m. gruodžio 4 d., trečiadienis

Lengvai pagaminamas ir nebrangus kiškienos paštetas

photo by Ruta StK
Paskutiniai du savaitgaliai buvo pilni naujų skonių - su kompanija sudalyvavom nedidelėje vyno šventėje, o praeitą ketvirtadienį ragavome mišelininių šefų užkandžius vienoje Briuselio aikščių. Buvo gardu kaip du medu. Keista, vieni patiekalėliai buvo tokie, kaip išmintingos asmenybės žodžiai - klausai ir galvoji, kad taip pasakyti galėtum ir pats. Kiti - buvo tokie visiškai mišelininiai, kuriuose dera ilgai troškintas veršio žandas su šukutėmis, burokėlių sniegu ir kava. Ir kuriems netrūksta to "oho!" pojūčio, susprogdinančio buitiškas viltis ir nedrąsius įsivaizdavimus. Neveltui "Culinaria" vadinama žvaigždėčiausiu renginiu pasaulyje - pavasarinėje jos sesijoje gamina net 20 šefų, pagirtų įtakingiausių vertintojų - Michelin, Gault&Millau ir pan. Trumpiau tariant, puikus gurmė-edukacinis projektas, kurio metu gauni šansą paragauti sąžiningo maisto ir kokybiškų bei kūrybiškai paruoštų patiekalų. 

Kitas malonus šių dienų atradimas - prancūziškas šou "Qui sera le prochain grand pâtissier?" (na, maždaug "Kas taps kitu geriausiu desertų šefu?"), kuriame dalyvauja bent keletą metų patirties turtintys pâtissier ir kuria labai įmantrius skanėstus - nuo šokolado skulptūrų iki ledų ir nuo sluoksniuotų kremų iki tortų ir pyragaičių. Jei nemokate kalbos - galit prasukti bla-bla-bla tarpus ir akis paganyti į konkurso dalyvių tvarinius. Ašbežiūrėdama vat supratau, kad tikrai nebūtų iš manęs konditerio - man vienodo dydžio sausainius išpjauti - ir tai jau vargas :)

Todėl geriau papasakosiu apie dar vieną Zawadzkos lobyno perliuką - kiškienos paštetą. Dėl to prierašo, kad "lengvai pagaminamas ir nebrangus" tai šiek galėčiau pasiginčyti, bet bala nematė - gal prieš 150 metų kiškis buvo visai pigus žvėrelis.


Originalus receptas

Kiškis,
5 kiaušiniai,
druskos,
keli svogūnai,
1 prancūziška bandelė,
juodųjų ir kvapiųjų pipirų,
truputis maltų muskatų,
1 stiklinė pieno,
3/4 litro supjaustytų bryzeliais lašinių,
veršiuko kepenys.

2013 m. lapkričio 14 d., ketvirtadienis

Marinuotos rudmėsės užkandai prie degtinės

Užsukau sekmadienį į netoli namų veikiantį turgelį ir beveik iškart akys užkliuvo už rudmėsių. Prisipažinsiu, kad nustebau, nes iki tol mačiau prekiaujančius baravykais, šilbaravykiais, voveraitėmis, mirties trimitėliais, krevabūdėmis, briedžiukais, šitakiais ir visai nekilmingais pievagrybiais. Bet va, ėmė ir vienas grybininkas ant prekystalio pasidėjo greitai tuštėjančią rudmėsių dėžutę. Pasvėrė ir man 300 gramų oranžinių kepuraičių - viso labo nedidelis popierinis maišiukas už beveik 9 eurus (na, bet atsiminus jų skonį - neatspyriau). "Iš kur šie grybai?" klausiu. "Iš Ispanijos" atsako man anksti kėlęsis pardavėjas. Įsivaizduojat? Net iš Ispanijos į Briuselį vežą samonotas rudmėsėles, kai jų, esu tikra, galima prisirinkti Belgijos miškuose.


Originalus receptas

Jaunas šviežias rudmėses nušluostyti. Į stiklainį įpilti piršto storumo sluoksnį aliejaus, smulkiai sugrūsti druskos, sumaišyti su penktadaliu pipirų, jais pabarstant ir stipriai paspaudžiant, sluoksniuoti rudmėses iki pat viršaus. paslėgti akmeniu, o kai grybai susigulės, įdėti daugiau, kad statinaitė būtų pilna, paskui uždengti papieriumi, aprišti pūsle ir pastatyti į rūsį.

2013 m. lapkričio 11 d., pirmadienis

Trikampiai sausainiukai su uogiene

Paskutinėmis savaitėmis nebeliko ėmė sekti dėmesys maistui. Svarbiau atrodo išnaudoti visus likusius savaitgalius surankioti likusius pažinimo trupunėlius, pasidžiaugti vietinių šefų išmone ar paprasčiausiai pasivaikščioti po rudeninio lietaus skalbiamą Briuselį. Niekaip nesuprantu tų, kurie nebuvę arba buvę tik kokiam nors šaltame eurorajone, Briuselį pavadina nuobodžiausiu miestu pasaulyje. Net J. Mekas sakė, kad išbraukė Briuselį iš tokių miestų penketuko ;) O tuoj jau bus trys metai kaip mes čia ir aš nuolatos atradinėju šį miestą, nes jis gyvas, beiskeičiantis ir su pasididžiavimu pasakojantis savo turtingą buržuazinę istoriją ir skaudulius. Art deco stiliaus fasadai, nedideli kvartalų skverai, senamadiškos ir naujoviškos kavinės, užkandinės ir restoranai, butikai ir kūrybinės studijos, parodos, spektakliai ir visa virtinė miestietiško gyvenimo malonumų. Prisipažinsiu, kad net suima apmaudas pagalvoju, jog aš išvažiuosiu, o miestas to nė nepastebės. Nors man jo trūks kiekvieną kartą, kai prisiminsiu pamėgtus užkampius, parduotuvėles, nušepusius barus, šiltą rudenį ir beviltišką lietų. Ir žinoma, čia sutiktus žmones.


Originalus receptas

2-2,5 stiklinės miltų,
100 g sviesto,
5 kiaušiniai,
6 šaukštai grietinės,
2 šaukštai vyno,
0,5-1 stiklinė uogienės,
0,5 kg riebalų ir sviesto,
2-3 šaukštai cukraus.

2013 m. spalio 27 d., sekmadienis

Puikieji trynių žagarėliai

Vakar mūsų namuose buvo susirinkę draugai "lietuviškai užstalei". Kažkurią tai dieną, bečirškinant pas KoLą raclette, tokia nostalgija baltai mišrainei užplūdo, kad beveik spontaniškai gimė mintis susiburti prie bendro netikrų zuikių, mišrainių ir šaltienų stalo. Kas gyvenate ne Lietuvoje, žinote tą tokį staigiai užgimstantį bulvinių blynų, balandėlių, bulvių plokštainio ir kitus panašius ilgesius. Taigi tikrai suprasite. O mums buvo taip nuodėmingai gerai, kad dar šiandien sunku apie maistą galvoti. Na, žinot, kaip būna po giminių balių. Silkutė, liežuvis, medutis, šakotis, tinginys, žagarėliai ir jokių belgiškų triufelių (beveik) ar prancūziškos pâtisserie įmantrybių.

Žagarėlių, tiesą sakant, užsigeidė mano vyras, prisiminęs keptuosius tetos Zoselės. Iškart prisipažinsiu, kad man neteko jų ragauti, bet esu tikra, kad niekada ir nepavyktų nurungti mielinių Zoselės žagarėlių. Net ir nebandžiau, ir nebenadysiu. Vietoj to, pasinaudojau proga atsiversti senokai besklaidytą "Lietuvos virėją", kur pateikti net 7 skirtingi žagarėlių receptai: mielinių, grietininių, su vynu, su tryniais, kočiotų ar iššvirkštų tiesiai į verdančius riebalus.


Originalus receptas

6 tryniai,
0,75 stiklinės cukraus, 
0,75 stiklinės grietinėlės,
2,5 stiklinės miltų,
0,75 stiklinės sviesto su taukais.
Cukraus ir cinamono žagarėliams pabarstyti.

2013 m. spalio 7 d., pirmadienis

Kriaušės daržovių patiekalui

Labai įdomu stebėti savo besikeičiantį skonį. Tikriausiai dabar kažkoks perversmo laikas, kuris nurims sutiksėjus dar vienam septynių metų periodui. Juk sako, kad žmogaus skonis keičiasi kas septynerius metus. Jei padalinčiau savo amžių iš 7, tai atsidurčiau beveik pusiaukelėje tarp dviejų septynetukų, bet gi negali tikėtis, kad mėgiami skoniai gali pasikeisti per naktį. Todėl daugiau stebiu. Jau nuo pavasario pabaigos teikiu pirmenybę sausiems vynams, tikrai tamsiam šokoladui (na, 85-100 proc.), daržovėms ir vaisiams. Kažkaip mažiau besinori mėsos, nors ir taip retai būdavo, kad gaminčiau mėsą todėl, kad pati jos baisiai trokščiau. Dažniau todėl, kad taip paprasčiau, nei sukti galvą, ką čia skanaus išrasti iš salotos ar burokėlio. Todėl bevartydama "Lietuvos virėją" paskutiniu metu abejingai praverčiu mėsos kepsnius ir sočias sriubas. Gal dar ir todėl, kad Briuselyje visu skaistumu šypsosi ruduo, kasdien giedrame danguje ant šonų vartosi balti debesėliai, parkuose lėtai gelsta lapai, soduose į pintines ima prašytis obuoliai ir kriaušės. Šių metų ruduo man toks jaukus ir mielas. Gal todėl, kad mintys jau pradeda suktis apie grįžimą į Lietuvą ir užplūsta gailestis prisijaukintam miestui ir šaliai. Po truputį mintis "ko nebedarysim čia" keičia idėjos ir džiaugsmai "ką tokiu metu veiksim Lietuvoje".


Originalus receptas

5-8 kriaušės,
1-2 džiūvėsėliai,
1 šaukštas sviesto.

2013 m. rugsėjo 23 d., pirmadienis

Salierų sriuba



































Šią sriubą buvau nusižiūrėjus jau kelintas mėnuo - prisimindavau kiekvieną kartą, kai po midijų virimo likdavo šūsnis salierų lapų. Bet po truputį juos sunaudodavo troškiniams, sumuštiniams, salotoms ir sriubai nelikdavo. Šį kartą salierų reikalai susiklostė taip, kad jie papuolė į sriubą. Pasisekė. Mums.


Originalus receptas

1,25-1,5 kg jautienos,
nemaža sauja salierų lapų,
druskos,
1 šaukštas sviesto,
3 šaukštai miltų,
1,5 stiklinės grietinės,
0,5-1 citrina,
prieskoninių daržovių kaip Nr. 1.

2013 m. rugsėjo 8 d., sekmadienis

Baltarusiškas įvairių uogų ir vaisių antpilas

Rausvą uogų antpiliuką ant saulėtos palangės pastačiau pačioje liepos mėnesio pradžioje, kad spėtų subręsti iki mano atostogų. Subrendo ir dar manęs visą mėnesį kantriai laukė šaldytuve. Taip Zawadzkos prisakyta, kad tik "po dviejų savaičių galima vartoti".


Originalus receptas

4 kg bet kokių prisirpusių uogų suberti į didelį butelį. Užvirinti ir ataušinti devynis litrus vandens, užpilti uogas ir įpilti 1,5 litro spirito. Butelį aprišti popieriumi, pradurti smeigtuku ir laikyti saulėkaitoje dvylika dienų. Tryliktą dieną perkošti per koštuvį, įberti 2,25 kg cukraus, supilti į švarų butelį ir aprišus popieriumi vienai parai palikti saulėje; paskui vėl perkošti, išpilstyti į butelius, užkimšti, apvynioti viela arba dervasiūliu; rūsyje įkasti į sausą smėlį. Po dviejų savaičių galima vartoti.

2013 m. rugpjūčio 29 d., ketvirtadienis

Ištemptas austriškas obuolių pyragas (štrudelis)

Mano vasara buvo pilna pačių maloniausių susitikimų ir jausmingų apsikabinimų. Lėtų sėdėjimų po laukine obelimi, mėtų-ramunėlių-medetkų-čiobrelių-liepžiedžių arbatos su medumi, pasišiaušusios jūros, voveraičių ir obuolių. Jaukaus šmirinėjimo po savo miestus, atradimų ir nustebimų. Buvo tikrai žiauriai puiku. Patyriau ir iki tol neatrastą džiaugsmą - vakarojimą su savo drauge Rūta virtuvėje su kočėlu ir taure vyno (išeina, kad keturiese). Ir tai buvo bene vienintelis kartas, kada gaminau (gaminom) kažką iš Zawadzkos knygos. Ir dar gi tai buvo ne mano, o mano draugės mintis. Mat išsišneko ji, kad norėtų šimtalapį išsikepti. O aš ją atkalbinėdama pasiūliau pradėti nuo štrudelio. Tai taip ir pagavo mane už liežuvio. Buvo rugpjūčio pirmadienis ir mes vakare kepėm štrudelį. Ir nieko daugiau nesinorėjo. Buvo taip smagu ir gaila, kad tik negreit vėl taip bus.


Originalus receptas

3 stiklinės miltų,
1 stiklinė sviesto,
1 kiaušinis,
10 obuolių,
1 stiklinė cukraus,
2-3 džiūvėsėliai.

Miltus išberti ant lentos, padaryti duobutę, įpilti šaukštą lydyto sviesto, įmušti kiaušinį, įpilti vandens ir užminkyti prancūzišką tešlą. Kai nelips prie lentos, ketvirčiui valandos uždengti šiltu dubeniu. Paskui padėti tešlą ant didelio staliese užkloto stalo, apibarstyti miltais ir voleliu suploti. Rankas taip pat pasitrinti miltais ir stalo viduryje gulinčią tešlą tempti į visas puses. Rankos visada turi būti miltuotos, kad tešla neliptų ir nesuplyštų - ji turi būti plona kaip popierius. Užbaigus nuo kraštų nugnybti gumuliukus, kad pyragas nesukristų, pabarstyti cukrumi, cinamonu, sudėti plonai supjaustytus obuolius, pabarstyti džiūvėsėliais, gausiai pašlakstyti sviestu, dar pabarstyti cukrumi ir cinamonu ir suvynioti, prilaikant staltiese, o ne rankomis, kad tešla neįplyštų. Skardą arba plokščią puodą ištepti lydytu sviestu, vyniotinį susukti "gyvatuku", padėti ant lydytu sviestu išteptos skardos arba į plokščią puodą, uždėti keletą gabaliukų sviesto ir pusvalandį kepti karštoje krosnyje. Prieš patiekiant pabarstyti cukrumi.

2013 m. liepos 9 d., antradienis

Persikų arba abrikosų ledai (su rozmarinais)

Liepa. Pilnà nupjautos žolės kvepėjimo, karštos saulės, liepų ir jazminų žiedų. Lėta ir sklidina tylaus upės vandens, išvagoto nenuspėjamai susirangiusių vandens žolių, pašnibždomis šiurenančių obelų ir tingaus kamanių zvimbimo. Joms nutūpus ima linkti vaiskios raudonųjų dobilų galvos, o vabalėliai vis tiek atkakliai kibiomis kojytėmis juo ropinėja tarsi vakarėjančiu debesiu. Perskrenda ant greta žydinčios cikorijos ir neužsibuvusios nuzūzia tolyn. Turi darbo. O iš dangaus krenta sirpstančių liepų medus, pilnas vasaros kaitros ir kvepėjimų. Vasara. Liepa. Švieži argurkai su medumi. Avietės ir ledai.




2013 m. liepos 2 d., antradienis

Silkės užkandis su pomidorais

maatjes
Šiomis dienomis restoranų ir žuvininkų vitrinos pasipuošė skelbimais, kad atvyko pirmosios olandiškos sūryme mirkytos silkutės - maatjes arba maatjesharing. Jei žvelgtumėme proziškai - tai paprasčiausios jaunos silkės, maždaug 5 dienas mirkytos švelniame sūryme. O jei šiek tiek poetiškiau - tai sidabriškos, švelniausios silkutės pasaulyje, penkias dienas nokintos ąžuolo statinėse. 

Manyčiau, kad maatjes turėtų stoti ant vieno laiptelio su ėriena, veršiena ir viščiukų mėsa, mat tai jaunos, dar lytiškai nesubrendusios žuvelės, gaudomos Šiaurės jūroje, netoli Danijos ir Norvegijos krantų, nuo gegužės pabaigos iki liepos pradžios - prieš prasidedant silkių brendimo ir poravimosi sezonui. Tokio amžiaus žuvelės būna riebiausios, kokios tik galėtų būti (riebalai sudaro apie 15 procentų jų kūno masės), o ikrai bei pieniai dar nebūna pradėję vystytis. Palyginus su mums įprastomis Atlanto silkėmis, maatjes yra 3-4 kartus už jas mažesnės.

maatjes

Prieš mirkant pašalinamos silkučių žiaunos ir viduriai, tačiau paliekamos kepenys ir kasa, kurios brandinimo metu išskiria specifinius baltymus, suteikiančius žuvytėms savitą skonį. Išmirkytos silkutės nereikalauja jokio specialaus paruošimo - tereikia jas nulupti, išimti stuburą ir greta patiekti smulkinto svogūno. Šviežios maatjes yra sidabriškos, o jų vidus - švelniai rausvos spalvos. 

Olandai tokias silkeles valgo nė nepjaustytas ar įkomponuotas į perpjautą pailgą bandelę. Vokiečiai prie jų patiekia su lupenomis virtų bulvių arba juodos duonos ir grienės-bruknių padažo. O aš, pasimėgavusi šviežiomis, turguje sužvejotomis, maatjeslikusias paverčiau puikiu Zawadzkos užkandžiu. Dar nė neaprašius - rekomenduoju!


Originalus receptas

Silkes išmirkyti, išrankioti ašakas, perpjauti išilgai, paskui sluoksniais sudėti į molinį indą, kiekvieną sluoksnį pabarstyti svogūnais, trupučiu morkų, užpilti aliejaus. Sudėjus keturis-penkis sluoksnius, užpilti pertrintais pomidorais ir tris valandas troškinti krosnyje. Kitą dieną galima patiekti kaip šaltą užkandį.

2013 m. birželio 30 d., sekmadienis

Sago kruopų pudingas

sago pudding

Kai pirmą kartą namuose varčiau dar spaustuve kvepiančią "Lietuvos virėją", akį patraukė ne tik vėžlių sriuba, kiškienos sūris ir aukšliagrybiai, bet ir nesuprantama egzotika dvelkiančios sago kruopos. Hm, kas per vienos? Knygoje paaiškinta labai paprastai - tai iš saginių palmių kamieno šerdies gaminamos kruopos ir miltai (p. 17). Oho! Palmės šerdies perlai XIX a. Vilniaus virtuvėje! Neįtikėtina! Nors kodėl gi, jei jau tada vilniečiai kepė austres ir stingdė blanc-manger, tai kodėl juos turėjo stebinti kažkokių palmių perlai? O man teko apie juos pasigooglinti.

Pasirausus internete sužinojau, kad sago kruopos arba perlai - tai smulkūs tikrosios sago palmės krakmolo rutuliukai. Krakmolas gaminamas iš suskaldytos sago palmės šerdies ją trinant vandenyje tol, kol suyra augalo audiniai ir lieka tik krakmolingas skystis. Kai šis nusistovi, vanduo nupilamas, o krakmolo košė išdžiovinama. Sago miltai naudojami Naujosios Gvinėjos, Molukų salų, Malaizijos, Šrilankos, Indonezijos ir Pietų Azijos virtuvėse. Naujoje Gvinėjoje ir Molukų salose sago vadinamas saksak, eaten arba sagu. Iš sago miltų dažniausiai verdama košė, kepami blynai arba gaminami desertai. Iš sago perlų dažnai ruošiamas saldus pudingas. Malaizijoje sago gula melaka gaminamas iš vandenyje virtų sago perlų, kurie patiekiami su palmių cukraus sirupu ir kokosų pienų. Tuo tarpu didieji britai sago perlus pudingui verda saldintame piene ir vėliau gautą masę sutirština kiaušiniu arba kukurūzų miltais. Šio pudingo skonis panašus į pagamintą iš ryžių arba tapijokos perlų. Trumpiau tariant, britiškas variantas labai panašus į tą, kurį savo knygoje aprašė ir Zawadzka.



Aš sago kruopų medžioklę pradėjau prieš kelis metus, kai tik jas užmačiau "Lietuvos virėjoje" - į keistas ekologiškų, tradicinių ir netradicinių prekių parduotuves nosį kišdavau tiek kelionių, tiek darbinių komandiruočių metu - gal gi imsiu ir rasiu. Bet ne, neradau. Atvykus į Briuselį taip pat pasižvalgydavau afrikietiškų maisto produktų parduotuvėlėse, azijietiškame prekybos centre Kam-yuen, bet niekaip iki šiol tų baltų perliukų neaptikdavau. O štai šį šeštadienį, nė negalvodama apie sago palmes, užsukau į miesto centre įsikūrusią azijietišką parduotuvę ir beveik užlipau ant konteinerio su sago kruopomis. Štai taip, o ėjau pirkti ryžių. 


Originalus receptas

1,5 stiklinės baltųjų sago kruopų,
1 litras pieno,
0,5 šaukšto sviesto,
6 kiaušiniai,
0,5 stiklinės cukraus,
truputis citrinų žievelių ir cinamono.

2013 m. birželio 28 d., penktadienis

Plakta grietinėlė su vafliais

Vasarą viskas prityla ir sulėtėja. Net Briuselis, kurio saulės šiluma nelepina, nuo liepos pradeda rimti ir tuštėti. Mažėja kostiumuočių, tyla lagaminų ratelių ūžesys, vaikams baigiasi mokslo metai, tuštėja gatvės ir parkai. O savaitgaliais miestas išvis sustingsta letarge - kas tik gali patraukia link jūros, vandenyno, į kalnus, leidžiasi į keliones automobiliu, dviračiais, laivais. Įkalintieji mieste savaitgaliais stengiasi rasti laisvą kėdę vyno bare, madingoje terasoje ar jaukiai įsitaisyti savam balkone. Su knyga, su draugais ar (ir) kepsnine (kaip dažnai daro kaimyninio namo pastogėje apsigyvenę amerikiečiai). Ir tuomet ima mus toks pavydas! Mes neturim nei balkono, nei terasos, nei kepsninės. Visi mūsų laukiniai valgymai vyksta parke. Žalsvame šimtamečių medžių pavėsyje, tarp mirguliuojačių saulės atspindžių, šalia kvepiančių laukinių česnakų ir irti pradėjusių cementinių parko vazų... tyliai... tarsi viename iš Havišem rūmų užkaborių. Ir kai šilta, kai lėta... taip tingisi ilgai gaišti virtuvėje.


Originalus receptas

3 stiklinės grietinėlės,
0,25 kg cukraus,
vanilės arba džiovintų citrusinių vaisių žievelių,
sulčių ir uogienės.

2013 m. birželio 10 d., pirmadienis

Apelsininis mozūras

Praėjusi savaitė buvo pilna atostogų jausmo, šiaurinio jūros sūrumo, skaitymo parko pavėsyje, plepėjimų iki paryčių ir vasaros. Taip ir norėtųsi užstrigti šiose dienose - pilnose saulės zuikučių, raivaus lėtumo, ilgai negęstančių zefyrinių saulėlydžių, braškių ir pieniškų ledų, aplink kojas plazdančių klosčių, bičiulių ir rosé su ledukais... tu toks šį kartą nuostabus, birželi.

Kai žiauriai norisi iki vėlumos sėdėti šurmulingoje vyninės ar tapinės terasoje... plepėti apie nieką ir iš senkančios vyno taurės spėti, kokios bus atostogos... kokia bus vasara... tik šį kartą be didelio nekantrumo ir su daug ramybės. Gal todėl, kad vasara jau. Ir Paryžius kitą savaitę. Po jo - giedančios pušys Aukštaitijoje, vėsus ežero vanduo, vaivorykštės nusirpintos miško avietės... mylimos šypsenos, sūpavimasis po sena obelimi, žiogai ir rosé su ledukais...

O šiandien - Zawadzkos mozūras draugams.


Originalus receptas

3 stiklinės miltų,
0,75 stiklinės sviesto,
2 kiaušiniai,
1 stikliukas arako,
0,5 stiklinės cukraus,
2 apelsinai,
2 citrinos,
800 g cukraus.

2013 m. birželio 6 d., ketvirtadienis

Laukiniai smidrai - antras dublis pagal receptą "Šparagai"

Savaitgalį vietiniame bobo turguje užtikau laukinių smidrų (šparagų). Nei brangu, nei pigu - sugniaužiamas ryšelis kainavo 6 eurus. Kas, palyginus su šimtu eurų įvertintais briedžiukais, pasirodė visiškas niekis. Elgtis su laukiniai smidrais reikia daugiau mažiau taip pat, kaip ir su daržiniais - trumpai apvirti, atvėsinti šaltame vandenyje su ledukais ir patiekti. Kaip labiau patinka - su šiek tiek sviesto ir džiūvėsėliais, su citrinos sultimis ir alyvų aliejumi, su rūgščiu padažu (kaip mėgsta flamai), minkštai virtu kiaušiniu ir skrebučiu, vienus, salotose arba greta žuvies ar paukštienos. Trumpiau tariant, duokite valią vaizduotei arba pasmalsaukite internete.


Laukiniai smidrai (Ornithogalum pyrenaicum) turi visą eilę poetiškų vardų: Prūsijos smidras, Bath smidras, miškinis smidras, Pirėnų Betliejaus žvaigždė arba dagioji (ar tai spygliuotoji) Betliejaus žvaigždė. Augalo ūgliai yra šviesiai žalios spalvos, žymiai "lieknesni" už auginamus daržuose, maždaug gero sprindžio aukščio, laibą kotelį vainikuoja kūgio formos galva. Jų skonis artimas žaliesiems smidrams, galbūt per milimetrą ryškesnis, bet tai jau labai subtilus kiekvieno ragaujančio reikalas. O dar priklauso ir nuo to, su kuriais žaliaisiais smidrais palyginsi. Mat, lėtai ir tvarkingai auginami smidrai-šparagai būna ryškesnio skonio, nei išsistiebę per rekordiškai trumpą laiką.

2013 m. gegužės 27 d., pirmadienis

Obuolinis prancūziškos tešlos mozūras

Žinau, kad ne obuoliai šiandien yra turgaviečių karaliai. Sekmadienį pati įsitikinau, kad jau senokai prasidėjo belgiškų braškių sezonas (kaip bebūtų keista, jos gausiai dera net šioje lietingoje karalystėje), iš svetur vienas paskui kitą keliauja įvairiausi melionai, arbūzai, tamsios trešnės ir dar nelabi prinokę abrikosai. Jei būtų galima spręsti pagal turgaus prekeivių šūksnius, tuomet sakytum, kad prasidėjo vasara. O kokių tų reklamos šaukinių turguj galima išgirsti! Klausia pirkėjas žuvininko, ar geros midijos, o tasai iškart surimuoja bonnes comme des bonbon (geros, kaip ledinukai). Tuo tarpu už kelių žingsnių plyšauja trešnių pardavėjas "pažvelk man į akis - jos tikrai šviežios! Aijajjajjaiiiii! Eikš, eikš, eikš!", neatsilieka šalia jo įsikūręs daržovių prekijas un euro, un euro madame un euro! (vienas euras, vienas euras, ponia, vienas euras). Ir taip vienas per kitą. Prekiją balsas peni.


Tai prie ko čia tie obuoliai. Obuolius pirkau paprasčiausioj parduotuvėj. Net nežinau, kur jie augo, bet man nelabai tai ir rūpėjo, nes ruošiausi broliui kepti kelioninį gimtadienio pyragą. O brolis man svarbesnis nei sezoniniai vaisiai ir dažovės sudėti kartu. Dar gi, ruošėmės kelionei palei Mozelį, tai reikėjo tokio pyrago, kuris išgyventų vežiojimą automobiliu. Šitas išgyveno :)


Originalus receptas

2 šaukštai grietinės,
1 trynys,
2 kiaušiniai,
400 g miltų,
200 g cukraus,
10-12 obuolių,
1-1,5 stiklinės cukraus,
žiupsnelis cinamono.

2013 m. gegužės 16 d., ketvirtadienis

Apkeptas karpis

Žuvį mes valgome savaitgaliais, kai kokią vieną kitą susigaunam turguje. Pasirinkimas čia tikrai nemažas, tik svarbu tinkamu laiku aplankyti žuvų prekyvietę, kad galėtum ilgiau pasukti galvą, ko šiandien nori. Ragavom jūrinių ešerių, skumbrių, menkių, plekšnių ir jūros liežuvių, upėtakių, kuprių ir lašišų, barzdočių ir doradų, vėjažuvių ir porą tokių, kurių pavadinimų iki tol nežinojau ir po to pamiršau, kriauklių visokių ir krevečių.

Dažniausiai parsineštas žuvis aš kepu oraitėje - kad mažiau galvą reikėtų sukti, kaip ir kiek laiko ir nereikėtų  trypčioti palei keptuvę. Turguje išvalytą (kiekvieną kartą mėgaujuosi, kai žuvininkas paklausia, ar išvalyti žuvį, o aš atsakau, kad taip, žinoma, taip) žuvį nuplaunu, pasūdau, įpjaunu prie stuburo 2-3 rėžius, į juos įspraudžiu po sviesto-citrinos-petražolės-pipirų gniutulėlį ir pusvalandžiui į orkaitę. Mmm, gerumėlis, net mano vyras, kuris šiaip jau yra iškasęs karo šakutę prieš žuvis, valgo.

Bet šį kartą taip užsimaniau elementariai keptos žuvies, kad nepaisiau ir savojo nemeilės tokiai žuviai... Tokiai, kokią kepa po sėkmingos žvejybos: supjausto gabalais, pasūdo, pavolioja miltuose ir į karštus riebalus. Pabarstytai kapotais svogūnų laiškais ir krapais, pašlakstytai citrinos sultimis... Et, gerumėlis!


Originalus receptas

1,5-2 kg karpio,
druskos,
2 kiaušiniai,
6-7 džiūvėsėliai,
2 šaukštai sviesto,
petražolių lapų.

2013 m. balandžio 29 d., pirmadienis

Balti kavos ledai


Pavasaris, pavasaris, pavasaris ir daug darbo. Kaip niekada. Visiems visko reikia ir vienu metu, o aš lyg už liežuvio traukiama visiems ir prisižadėjau. Parašyti, paskaityti, pataisyti. Maniau, kad bus lengviau, o nustebau tarytum kažkodėl būčiau pamiršus, kad tekstas vingrus ir įnoringas daiktas. Ypač tada, kai privalai parašyti taip, kad patiktų ne tau, o kitam, kuris į tavo pirštus sudėjo dideles viltis. Trumpiau tariant, bepigu čia sau tinklaraštyje blevyzgot, o kai reikia klavišais sutaukšėti padorų skaičių spaudos ženklų -  kiekvieną tą ženklą reikia lupte išlupti. Braukti. Trinti ir vėl ieškoti tinkamiausio pavadinimo savo mintims. Ir nutinka tų eurekų, ir išliūliuotų sakinių žudimų. Svarbu, kad būtų ką žudyti. Bet už tai po to ateina smagi akimirka, kai išsilaisvini iš garbės žodžio, išsivalai grindis ir ramiai susmaguriauji porciją ledų. Lėtai ir saldžiai.


Originalus receptas

1 litras pieno,
50 g kavos,
0,25 kg cukraus,
5 kiaušiniai.

2013 m. kovo 16 d., šeštadienis

Pašildytas pasninko alus (faro)

Jau gerokai įpusėjau skaityti aną kartą pristatytą M. Dewilde knygą "Foodista: traité pratique d'une gourmande accomplie". Sužinojau, kur ir kaip Paryžiaus foodista kaupia naudingą informaciją, lankosi degustacijose ir sportuoja, kad geri prisiminimai liktų išmaniajame ir bloge, o ne ant klubų ir taip toliau, ir panašiai. Taip po porą lapų kasvakar pasiekiau skyrelį "Les must have" (tikriausiai, kad nereikia versti, ar ne?), kuriame išvardintas baisybinis kiekis dalykų, kurie turėtų rasti vietą foodistos galvoje, virtuvėje ir namuose. Pavyzdžiui, virtuvėje (p. 68) foodista turėtų turėti: peilių rinkinį (geriausiai - japoniškų, kuriais galėtų dviem-trim judesiais susmulinti svogūną), sifoną (kad galėtų priblokšti draugus kokiomis nors lašišos putomis - espuma), mašinėlę makaronams (savo vardo vertiems itališkiems patiekalams), greitpuodį (kad galėtų per porą minučių išvirti ryžius), pomidorų skustuką (sako Matilda, kad jis toks galingas, kad neabejotinai pakeis foodistos gyvenimą), termometrą (kad galėtų sekti kepamos mėsos temperatūrą), špižinį puodą (minkštai ir sultingai mėsytei), įvairių serviravimo formelių (kad galėtų nepriekaištingai patiekti valgius), silikoninių formelių (kad net patį pirmą kartą makaronai pavyktų tobubulai), sulčiaspaudę (paprasčiausioms šviežioms ir vitaminų prisodrintoms sultims), virtuvinį kombainą (kuris padės įgyvendinti kulinarinius užmojus)ir galiausiai - duonkepę (šviežioms rytinėms bandelėms ir kitiems mieliniams užmanymams).

Fiuuuu. Nemažai, ką? Kas turite visą komplektą - pakelkite ranką. O maniškė amunicija kur kas paprastesnė: kombainas, duonkepė (kurios paskutiniu metu beveik nebenaudoju), viena serviravimo formelė ir kelios visiškai banalios silikoninkės formelės keksiukams. Net peilių normalių neturiu. Gėda pelėda, aišku - neprisiruošiu, bet pažanga jau bent tame, kad nusprendžiau, jog man tereikia vieno vienintelio peilio. Bet gero, nes su pavydu perskaičiau Nidos pasakojimą, kaip ji rinkosi peilius, o pasižiūrėjus į Aušros tobulai atriektą kekso gabalą - išvis amą praradau.

Na, o kol neturiu gero peilio - išsisuku be jo ir dalinuosi pasninko receptu be jokio peilio - pašildytas alus, kurį Zawadzką siūlo sugurkšnoti vietoje sriubos.


Originalus receptas

3 litrai alaus,
1 citrina,
2-3 šaukštai medaus,
1 šaukštas aliejaus.

2013 m. kovo 1 d., penktadienis

Gaidys su kadagių uogų padažu

Ne per seniausiai pradėjau skaityti pačiame Paryžiuje išleistą Mathilde Dewilde knygiūkštę "Foodista: Traité pratique d'une gourmande accomplie" su smagiomis Serge Bloch iliustracijomis ir paties Pierre Marcolini įžanginiu žodeliu. Į lietuvių kalbą knygos pavadinimas tikriausiai, kad galėtų būti išverstas labai paprastai - "Foodistė: praktinis traktatas tobulai gurmė".  Įdomu, ar Lietuvoje jau yra sugalvotas koks nors atitikmuo "foodista'i"? Bet jei prancūzai perėmė angliško žodžio šaknį, tai kodėl to nepadarius mums? Tuo met ir būtų foodistas ir foodistė. Na, bet ne apie vertimus, o apie vieną kitą knygos šmaikštumyną noriu pakalbėti.

Kaip teigia Matilda, foodiste tampama, o ne gimstama. Tikra paguoda, a? Na, bent jau man, kuriai trūksta gebėjimo susikoncentruoti ties vienu objektu ir kaupti kaupti kaupti žinojimą ir paslaptingus-madingus žodžius. Nesigauna, bet svarbiausia, kad vilties yra, nes bent porą foodistei būdingų bruožų savyje pastebiu. Taigi, foodistė:

- bepusryčiaudama svarsto, ką valgys vakare. Ir šitai prasidėjo dar vaikystėje ("Tėti, ar tu manę girdi?!).
- nepaliauja svajoti apie būsimo priėmimo meniu. Nors jis vyks tik už poros mėnesių.
- jaučia savotišką potraukį restoranų interjerams.
- neišgyventų be kasdienės šokolado dozės.
- Prusto ir Hugo kūrinius lentynose pakeitė naujausiomis Christophe Felder'io kepinių knygomis.
- susitikus su draugais negali nekalbėti apie receptus ir restoranus.
- nėra priežasties, dėl kurios praleistų nors vieną "Top Chef" seriją (p. 13). 

Radote ką nors panašaus ir savyje? Turėjote rasti. Aš, pavyzdžiui, visada (rimtai - visada) bevartydama meniu, po to - laukdama kol padavėjas atgabens užsisakytą patiekalą ir dar po to - valgydama ir dar dar po to - jau suvalgius, plepu apie tai, ką ir kur mačiau skanaus, ką norėčiau užsisakyti kitą kartą, ką skaičiau apie valgymo madas ir kad tai skaniausios austrės Briuselyje ir reikės kurį nors sekmadienį vėl čia jų užsukti.  O mano mama, mudviems susitikus, vis įsiterpia į mano pasakojimus be kablelių, kad gal jau gana apie maistą. Tėtis tik su didele kantrybe arba susidomėjimu klauso mano foodistinių trelių. O kaip Jūsų artimieji? Pakenčia? Va, aš pavyzdžiui, iš komandiruočių grįžusio vyro klausdavau dviejų dalykų: kaip pasisekė kelionė ir ...ką valgė. Ir jis pasakodavo. Beveik vidurnaktį arba po jo. O man tai būdavo didžiausios lauktuvės (po auskarų). Todėl, tikriausiai, ir panūdau raustis po Zawadzkos lobynus - tiek ten visko gero ir daug, kad nereikia nė Ch. Felder'io knygų. Pavyzdžiui, ką manote apie viščiuką su kadagio uogomis?


2013 m. vasario 14 d., ketvirtadienis

Karamelė, apelsinai ir vynuogės "vokuose" šv. Valentino dienai


Kai manęs kas nors pasiteirauja, ar mudu su vyru švenčiam Valentino dieną - kiekvieną kartą, prieš atsakydama, pasirausiu atmintyje. Hm, švenčiam mes tą šv. Valentino dieną ar ne? Beveik nevalingai norisi sakyti, kad ne, bet tada susilaikau, nes tą dieną namuose mes tikrai pažaidžiam valentinus. Na, nieko labai ypatingo - aš kokį širdelės formos kotletą iškepu, o Jis pakeliui iš darbo prigriebia tulpių ar herberų puokštę. Gal čia taip labai buitiškai viską pristačiau, bet net ir nieko baisiai nešvenčiant, labai malonu galvoti apie savo mylimą Žmogų ir kepti jam tą širdies formos kotletą. Tad šiais metais irgi jaukiai ir buitiškai vienas kitą mylėsim ir sapnuosim vynuoges, kurios, pasirodo yra laimingo šeimyninio gyvenimo simbolis...


Originalus receptas

400 g cukraus, sukapoto gabaliukais kaip arbatai, užpilti stikline vandens ir virti neemaliuotame puode, nuolat kraštus nušluostant šaltame vandenyje suvilgytais pirštais, kad cukrus nepridegtų. Ar išviręs, tikrinti taip: turėti pasiruošus šalto vandens su ledu, sudrėkinti jame pirštus, čiupti pirštais verdančio sirupo, kyštelėti į šaltą vandenį, pakramtyti - jeigu sustingęs sirupas trapus ir lengvai trūkinėja, prie nieko nelimpa, tuojau pat nukelti, suvilgyti jame apelsinų skilteles arba vynuoges, atsargiai suimti žvyplėmis taip, kad nesutrūkinėtų ir iš jų neišsiskirtų sultys, dėti ant skardos arba į pusdubenį, išteptą lydytu sviestu arba aliejumi ir iššluostytą audeklu, kad nebūtų riebu.

2013 m. vasario 12 d., antradienis

Lietinių desertas Užgavėnėms



Šiandien nustebinau pati save - atsikėliau dar saulei netekėjus ir prikepiau savo mylimam vyrui kalną mielinių blynų. Užgavėnės, kaip ne kaip. Sako, kad reikia bent kelis kartus riebiai ir sočiai privalgyti, kad vėliau netektų badauti. Neveltui ir prancūzai šį paskutinį antradienį prieš Gavėnią vadina Mardi Gras - Riebiuoju Antradieniu. Todėl mieląjį išleidus į darbą su dėže suvalkietiškų Mindaugo kropelių, sau dar išsikepiau lietinių desertą pagal "Lietuvos virėją" - turiu gi jai būti ištikima tokią dieną :)


Originalus receptas

Keliolika lietinių,
3 stiklinės grietinėlės,
4-5 kiaušiniai,
2-3 šaukštai cukraus,
0,25 šaukšto sviesto,
2-3 džiūvėsėliai,
cukraus sirupo.


2013 m. vasario 10 d., sekmadienis

Spraginti migdolai

http://lietuvos-vireja.blogspot.com
Praėjusią savaitę mane buvo apsėdusi saldumynų manija. Gal galima šitai pavadinti pavasario ir saulės ilgesiu? Nors nėra ko čia taip romantizuotai išsisukinėti - buvo cukraus badas ir saiko jausmo praradimas. Lygiom teisėm iš podėlių dingo vafliai, saldainiai ir nuo Kalėdų užsilikę sausainiai. Neužteko ir to - saldadienių proga pasigaminau migdolų griliažo. Ne, ne sau - į svečius nusinešti (atseit ten jo pati nešveičiau). Trumpiau tariant, savaitės pabaigoje jau nebegalėjau mintyse išskemenuoti žodžių "šokoladas', "saldu" ir "desertas". Tačiau tame visame buvo ir vienas naudingas dalykas - sužinojau, kad griliažas - prancūziškas žodis (nors kokia čia nuostaba - įsiklausius į žodžio skambesį - jokia kitokia asociacija ir negali šauti galvon) - grillage - reiškiantis spraginimą. Vat.


Originalus receptas

200 g migdolų,
200 g cukraus.

Migdolus nuplikyti, supjaustyti juostelėmis, gerai išdžiovinti krosnyje. Sugrūsti 200 g cukraus, jį sausai pakepinti kaistuvėlyje arba metaliniame katilėlyje, maišant mediniu šaukštu, suberti migdolus, maišant paspraginti ant ugnies, suberti į pusdubenį, labai plonai pateptą aliejumi, supjaustyti gabaliukais ir padžiovinti krosnyje.


2013 m. vasario 1 d., penktadienis

Grietininiai ledai su jazminų, razetų arba apelsinų žiedais

Šitų ledų pavadinimas Zawadzkos knygoje skamba žiauriai labai viliojančiai. Kai jį užmačiau besiruošdama pirmą kartą sukti naminius ledus - nublanko visi kiti labai neprasti receptai: karameliniai ledai (crème brûlée), vengrinių slyvų žiedų ledai, graikinių riešutų ledai, balti kavos ledai, šokoladiniai ledai... Būčiau pirmu kartu juos ir pagaminus, bet patikrinusi stalčiuje susigrūdusias dėžutes ir maišelius, atradau, kad neturiu nė tų jazminų žiedų, kuriuos buvau aną vasarą susirinkusi. Kur jie dingo? Teko nuryti nusivylimo kartulį ir susisukti paprasčiausių grietininių ledų. Bet! Vieną dieną sveikuolių parduotuvėje užtikau apelsinų žiedų. Parsinešiau kaip kokį trapų puslapį iš pasakų knygos. O kvapas koks! Maloniai hipnotizuojantis saldus kartumas, kuriame telpa tvankus pavasarinis kvaitulys ir mirštančio žiedo kartėlis. Ir nieko panašaus į tą apelsinų žiedų vandenį, kurį pirkau turko parduotuvėje ir kurio skleidžiamas kvapas labiausiai priminė pigias valymo priemones.


Originalus receptas

1,5 litro pieno,
sauja apelsinų arba razetų žiedų,
0,5 litro cukraus,
10 kiaušinių.

2013 m. sausio 24 d., ketvirtadienis

Morkų desertas

Peržiūrėjau kostiuminį prancūzų filmą "Ridicule" (lietuviškai, tikriausiai, kad reikėtų užvadinti "Juokingumas" arba "Juokeliai", nes tas juokingumas toks šiek tiek piktesnis nei juokas) ir pagalvojau, kad mano šios dienos morkų desertas visiškai neprašmatnus. Kaip ir pagrindinis filmo herojus - šiek tiek pasiturintis provincijos aristokratas Grégoire Ponceludon de Malovoy, sumanęs įtikinti karalių, kad tasai skirtų lėšų pelkių jo žemėse nusausinimui ir dambos statybai. Mat žemės ten buvo tokios, kad jose augo tik karpiai ir skendo valstiečių vaikai. Siekdamas savo tikslo baronas išmoko pudruotis veidą, tinkamai aštrinti taiklias pašaipos strėles ir karštai pamylėti įtakingąją našlę de Blayac. Trumpiau tariant, perėjo ir vandenį, ir ugnį. O kaip išsitarė, jaunuolį ėmęs globoti markizas Bellegarde, seniai jis bematė provincijos aristokratą ir tokį aristokrato kilnumą (greičiausiai, kad mintyje turėjo Malovoy užsispyrimą vardan savo valstiečių, o ne jo žygius našlės lovoje). Taigi, manasis morkų desertas irgi - prašmatnumo jokio, bet skonis - beveik kilnus. O vos juntamo (provincialaus) aristokratiškumo suteikia karstelėjęs migdolų kvapas.


Originalus receptas

200 g tarkuotų morkų,
1,25 šaukšto sviesto,
8 kiaušiniai,
1 šaukštas cukraus,
10 karčiųjų migdolų,
4-5 šaukštai džiūvėsėlių.

2013 m. sausio 21 d., pirmadienis

Bulvių košė su aguonomis (pasninkui)

http://lietuvos-vireja.blogspot.com
Prisižadėjau, kad bent tris-keturis kartus pasirodysiu pas Zawadzką, bet kažkaip nesigauna. Oras bjaurus. Diena niekai neišaušta. Pilka ir net baltai apsnigti stogai mažai gelbėja, todėl ima ir užpuola slogios nuotaikos. O kai niekaip nesulaukiu atvykstančio naujo kompiuterio (jau trečia savaitė pradėjo byrėti, o jo kaip nėra, taip nėra...) - visai bliūdna. Už tai prancūzų normatyvus daugiau mažiau stengiuosi vykdyti - paskutiniai galvoje besisukantys žodžiai - myope (trumparegis), hypermétrope (toliaregis), une histoire à l'eau de rose (sentimentali istorija, posakis dažnai taikomas banalioms meilės istorijoms), cloper = fumer (rūkyti), un élan (briedis). Visi penki. Taigi, o nuo vasario vidurio žygiuoju į fotografijos workshop'ą. Ačiū, Joanai, kad jį su(si)rado ir mane pakvietė - taip norai ir pildosi - retkarčiais pakanka tik vietoje ir laiku garsiai pasvajoti. Chi chi. Na, o kol būsimas mokytojas Michaelis neištiesino savarankiškai įgytų blogų įpročių ir neužkamšė technikos išmanymo spraaagų - Jums teks pasitenkinti tokiais išfiltruotais vaizdais, kokie jau yra.


Originalus receptas

1,5 litro bulvių,
druskos,
1-1,5 stiklinės aguonų.

Nuskustas bulves išvirti garuose arba vandenyje, nusunkti ir šiltai laikant sutrinti. Turėti paruoštų nuplikytų, nusunktų ir lengvai voleliu patrintų aguonų, jas sumaišyti su karšta koše, pasistengti, kad į stalą tiekiama košė būtų šilta.

2013 m. sausio 8 d., antradienis

Grybų paštetas kiaukutuose ir Nauji metai

Beskaitydama dailiai surašytus atsisveikinimus su senaisiais metais, atsargius pažadus naujiesiems, sunkiai randu tinkamų žodžių savo metų pradžiai. Manieji prasidėjo plačiaragio elnio atneštais sveikinimais ir kalėdine žvaigžde (net nustebau - Tavo raštas toks panašus į mano draugės Rūtos!), užbaigta Anthony Bourdain'o "Virtuve slaptai" ir skrydžio Vilnius-Frankfurtas-Briuselis metu pradėtu peterburgišku detektyvu "Švelnusis kirvis" (jau pabaigtu - neveltui sau tėkštelėjau skaitymo pirštinę), šokoladiniu vidutinio gerumo filmu "Les emotifs anonymes" ir keliadieniu pinteresto apsėdimu (smagu gražius dalykus grobti sau).

Kokie buvo jau praėję dvyliktieji? Sakyčiau, kad geri - be didelių pakilimų ir be baisių smuktelėjimų. Pamarginti kelionių atsiminimais - Roma, vasarinė ir rudeninė Prancūzija, Olandija, Londonas. Paskaninti šokoladinės Briuselio savaitės, grybų restoranėlio skanėstais ir Cantillonų alumi. Pamaloninti prieš Kalėdas knygynus pasiekusios "Gyventi skanu", sėkmingai besivystančio LT kultūros gido ir maloniu profesiniu pasiūlymu... bet tuo pačiu kažkokie ne iki viršaus pripildyti. Nežinau kuri, bet kažkokia smulkmenėlė tarsi liko neišjausta, neišgyventa, neprisiminta... bet gal tik todėl, kad šiais metais nenusibrozdinau kelių ir širdies.

Na, bet ne apie tai mes čia. Kartą Joana paklausė, kurie Zawadzkos receptai man labiausiai patinka (prancūzai sakytų, kad prieš tai patiko). Už visus beveik tris metus nedrįsčiau dabar atsakyti, bet peržvelgus pernai metų įrašus, išskirčiau kelis, kuriuos gaminau net po kelis kartus - vadinasi - patiko: