2012 m. gruodžio 22 d., šeštadienis

Trijų rūšių sausainiai Kalėdoms


Ėmė ir lengvu žingsniu atpėdino Kalėdos. Taip paprastai lyg išbalusiais ūsais laiškininkas, atnešęs ant trapaus gelsvo popieriaus įspaustą telegramą „Su Šv. Kalėdom!“. Kodėl nustebot? Nelaukėte šios telegramos? Laukėt, bet skaičiavot dienas ir pamiršot širdies kalendorių? Aja jai... kaip čia taip?... Šventės reikia ieškoti širdyje, reikia jausti artėjančio džiaugsmo virpesį ir laukti šilto mylimųjų glėbio, o ne naršyti po parduotuves, braukyti nupirktų dovanų sąrašą ir vakarais ilsinti nuo vaikščiojimo tinstančias kojas... A ja jai... Na, bet viską galima ištaisyti, juk – Kalėdos.

Ir tikrai tikrai, apsižvalgykite aplinkui – dzin dzilin – kiek paprasčiausioje nušiurusioje gatvėje gražių nutikimų ir širdingumo. Aną rytą autobuso vairuotojas pakeliui surankiojo visus nespėjančius į autobusą, motorolerių ir automobilių vairuotojai geranoriškai sustodavo prie pėsčiųjų perėjų ir net nusišypsodavo zebru traukiantiems vaikams, seneliukams ir tokiems skubantiems, kaip aš. Prašau, pereikite gatvę, mes palauksime. O pirkdama rytinę kavą išsinešimui smagiai pasiplepėjau su jaunu pardavėju, kuris dar gi įspėjo, kad popierinis puodelis gali būti karštas, todėl būtų geriau jei apsimaučiau pirštinę. Ir žinot, ką? Man visi nuoširdūs ir jautrūs poelgiai daug ryškiau nuspalvina Kalėdų laukimą, nei išpustytos parduotuvių vitrinos ir virš gatvių tabaluojančios lemputės. Būkim vienas kitam geri ar geresni, nei pernai, juk – Kalėdos.

Ir tikrai noriu būti geresnė, noriu atrašyti į visus draugų laiškus, dažniau skambinti tėvams, ilgiau matytis su broliu ir su savo mergiotėmis, perskaityti bent dvylika neskaitytų knygų, kasdien išmokti po penkis naujus prancūziškus žodžius, noriu per kitus metus išmokti žaisti skvošą (pala, o ką čia bendro turi su mano noru būti geresne?), noriu... galima būtų tęsti be pabaigos, ypač kai pažai peraugą į pageidavimų sąrašą.

Todėl paprasčiausiai visiems linkiu, kad į kiekvieno Jūsų širdį atsėlintų Kalėdos. Per miltų debesis, imbiero ir cinamono audras, per gurgždančius prieangius, per skubėjimą, per ilgesį ir per supirktus kalnus dovanų, įpjautus pirštus, per (ne)nudirbtų darbų karuselę, per nekantrumą ir ilgą tų Kalėdų laukimą.

Rūta

Sausainiai Kalėdoms


2012 m. gruodžio 11 d., antradienis

Grietininiai riestainiai prie arbatos ir tuoj Šv. Kalėdos

Vieną rytą prabudau ir panorau paklausyti "The Pogues" atliekamos dainos "Fairytale of New York". Supratau, kad pabudo Kalėdų laukimo virusas. Toks atkaklus kaip niekad. Namo. Namo! Jau greitai, jau tuoj, jau netrukus. Namo. Pas mylimuosius. Į mylimųjų glėbį. Su jaukiais kikenimais, pašpilkavimais, tomis pačiomis neatsibostančiomis istorijomis apie vaikystės Kalėdas, tais pačiais skoniais ir saugiais, tarsi mamos sūpavimas, ritualais.

Kokie bebūtų metai, nusitęsę nuo vieno Kūčių vakaro iki kito, šventės vis tiek ateina. Per nusiminimus ir atkaklumą, per ilgesį ir praradimus, per nuostabas ir kasdienius stebuklus, per užmiršimus ir skubėjimus, tarsi per septynias girias, septynias marias ir septynis kalnus. Kiekvieną dieną vis ryškiau geltonuoja Kūčių žvakelė, nušviečianti draugėn susirinkusių veidus ir besišypsančias mintis. Tarsi "Karalių pasaka"... Gera būti kartu.


Gera būti drauge ir susiglaudus galvomis pamiršti visus per metus suverptus minčių kuodelius ir sunešiotas metalines klumpes, pro rėčio akeles ištekėjusį laiką ir nebuvimą kartu. Džiugina net ir Bernelių mišių metu šąlanti nosis, kad tik drauge su mylimaisiais. Ir jau greitai. Jau tuoj. Jau netrukus.

2012 m. gruodžio 3 d., pirmadienis

Džiūvėsėliai, arba Karlsbadeno skrebučiai


Penktadienį viso krikščioniško pasaulio miestai įžiebė kalėdinių eglučių girliandas ir atvėrė cinamonu ir karamele kvepiančių mugių vartus. Mūsų mieste, tiesa, eglutės ceremonija sulaukė šiek tiek perdėto dėmesio, mat likus porai savaičių iki gruodžio pirmos dienos, media ėmė ūžti, kad esą tradicinė eglutė šiais metais keičiama modernia elektronine saugant jautrius kitatikių jausmus. Šitai mane mažai įtikina, nes tradicinė Prakartėlė taip ir liko savo vietoje, pagrindinėje miesto aikštėje, tačiau Belgijos tinklaraštininkams tai buvo puiki proga rašyti apie nemielą imigracijos įtaką miesto ir šalies kultūrai bei kurti peticijas už... kalėdinę eglutę.


Trumpiau tariant kažkas iš miesto tarybos spaudai leptelėjo idiotišką mintį apie musulmonų jausmus badančią eglutę, spauda pasigavo ir sukūrė didžiulį golemą. Tuo tarpu kiekvienoje miesto aikštėje išdygo po žaliaskarę, miestas pasidabino mirguliuojančiomis girliandomis ir pakvipo kaitinamu vynu, meduoliais ir šokoladu... Nuo Briuselio iki Liežo ir nuo Briugės iki Tournais. Mmmm... pirmą kartą taip labai mėgavausi artėjančiomis Kalėdomis.


Įsibėgėję aplankėm net dvi muges - Mastrichte (Olandija) ir Lieže, kur ragavom ant žarijų keptų sprandinės gabalėlių, graužėm šokoladu aplietą čili pipirą (kur buvo tuo metu protas?!), tada jo ugnį gesinom abrikosine spurga ir karštu vynu. Galiausiai vakarą užbaigėm Périgord ančių kepenėlėmis ir kaitintu Monbazillac vynu... bet apie šitai papasakosiu vėliau Briuselio kopūstuose. Šiandien dalinuosi paprastu džiūvėsėlių receptu. Šieji gi galėtų tapti kalėdine dovanėle arba paprasčiausiais džiūvėsėliais prie arbatos.


Originalus receptas

200 g cukraus,
8 kiaušiniai,
160 g migdolų,
citrinų žievelių,
2-3 gvazdikėlių,
200 g miltų,
1 šaukštas sviesto.

2012 m. lapkričio 30 d., penktadienis

Žaidžiame žaidimus

Gavusi Rimos, kuri labiau už viską pasaulyje myli savo vyrą ir sūnų, dėl savo šuns pasiryžusi padaryti daug, džiaugiasi žiema ir yra iki pat Kalėdų pasiryžusi būti paslaptingu nykštuku ("Lašelis medaus") kvietimą prisijungti prie žaidimo iš vienuolikos klausimų, pirmiausia pagalvojau, kažin, kiek Lietuvoje maisto tinklaraščių? Mat, sudvejojau,  ar rasiu dar vienuolika, nepaminėtų Rimos sąraše. Bet net pati nustebau - radau, bet vis tiek, baigus galvoti atsakymus-klausimus, pastaruosius uždaviau tiems, kurie jau kitų tinklaraštininkų buvo pakviesti sumesti partiją šio n(e)žaibiško žaidimo. Tuomet dar truputį pasiraiviau (čia dar iki tol, kai pradėjau galvoti klastingus klausimus), nes nesu didelė tinklaraštinių "bangų" mėgėja ir nutariau atsiliepti į Rimos bakstelėjimą.


2012 m. lapkričio 20 d., antradienis

Riešutinis mozūras su šokoladu ir obuoliais

Vakar mūsų kaime prasidėjo savaitę truksianti šokolado šventė. Šokoladas tiesiai iš šokolado meistrų rankų, ragavimai ir linksmos šokolado ir šokoladinių desertų gaminimo ateljė, specialiai šiai savaitei sukurti šokoladiniai restoranų meniu bei šokoladiniai pusryčiai Šokolado ir kakavos muziejuje. Trumpiau tariant, Pietinėje traukinių stotyje Andrew Ferrugia sumontuotas ilgiausias pasaulyje šokoladinis traukinys tebuvo tik graži šokoladinės savaitės pradžia, kurios pabaigoje tikriausiai, kad ilgai dar nesinorės nei ragauti, nei kalbėti apie šokoladą.


O kol dar akys spindi nuo minties apie šio vakaro vizitą pas šokoladininką Laurent Gerbaud, dalinuosi proginiu pyragu - riešutiniu mozūru su šokoladu ir obuoliais (jei Zawadzka dabar dar gyventų, šitą pyragą pervadintų bent jau "marcipaniniu mozūru").


Originalus receptas

6 kiaušiniai,
400 g cukraus,
200 g riešutų,
200 g šokolado,
1 šaukštas džiūvėsėlių,
truputis citrinų žievelių,
1 citrina,
0,5 stikliuko vyno,
3 obuoliai,
0,5 šaukšto sviesto.

2012 m. lapkričio 15 d., ketvirtadienis

Skaniai pavalgęs žmogus - laimingas


























Šią mintį pasiskolinau iš savo mamos. Skaniai pavalgęs žmogus - laimingas. Ir tikrai, šitai galėtų patvirtinti net mano katinas, kuris žinoma, nėra žmogus, bet gavęs nors gabalėlį krevetės, alyvuogę ar pelėsinio sūrio - dar ilgai murkia iš pasitenkinimo ir laimės. Galiu ir aš pati tai patvirtinti, nes puikiai prisimenu drauge grybų restorane "Café des Spores" vakarieniavusių bičiulių veidus. Nemeluoju - garbės žodis - vakarienės pabaigoje jie spindėjo didele laime ir pilnatvės šypsenomis. Iš to gerumo net ėmėme vienas kitam dalinti komplimentus ir šiltus atsisveikinimo bučinius bei planuoti, kur kitą kartą drauge patirsim tą skanaus valgio malonumą.

Kaip sako mano vyras (ir aš jam pritariu visais šimtu procentų), skanus maistas - didelė prabanga, prie kurios prisilietęs nenustosi jos ieškoti visą gyvenimą. Ir priešingai, prisiminkite kokį ne patį geriausią kulinarinį nutikimą - kaip tai sugadina nuotaiką, ar ne? Bet geriau tokius kartus pamiršti ir kuo dažniau mėgautis skaniais valgiais. Sakysite, kad per daug dėmesio skiriu maistui, nes gyvename ne tam, kad valgytumėme, o atvirkščiai - valgome tam, kad gyventumėme? Gali būti ir taip, bet aš norėčiau šią išmintį šiek tiek pagražinti - skaniai valgome tam, kad gyventumėme laimingai.

Ir dar kartą grįžtu prie pirmosios minties. Jei žmogus gali valgyti skaniai, vadinasi jis gali skirti laiko tam skaniam maistui pasiruošti arba gali už jį sumokėti. O jei jis jau turi to laiko skaniems patiekalams, o ne tik pasimaitinimui - ar gi jis nėra laimingas? Na, bent jau man atrodo, kad jei pavalgyti yra būtinybė, tai skaniai pavalgyti yra malonumas, ar ne?

Tai tokia įžanga pristatau - tam ta ram paaam - lietuvių tinklaraštininkų receptų knygą "Gyventi skanu". Kol dar neturiu jos rankose - sunku visa gerkle sušukti "Valio!", kuris vainikuotų ir Eglės iniciatyvą (merci beaucoup jai už skaidrias mintis!), ir visų tinklaraštininkų kūrybą, bet Jūs tai tikrai galite užbėgti į bet kurį knygyną ir pavartyti šią knygą. O jei patiks - galbūt ji ras vietą Jūsų knygų lentynoje. Kol dar nespėjote pavartyti - skubu pasigirti, kad "Gyventi skanu" rasite ir keturis mano receptus. Na, kaip mano... tiesą sakant, vienas jų - įkvėptas Zawadzkos, kitas - mano bobutės ir mano mamos, trečias ir ketvirtas atkeliavę iš vaikystės. Aš juos, žinoma,  laikui bėgant šiek tiek pakeičiau pagal savo skonį - taip jau nutinka su tais patiekalais, kuriuos gamini užsimerkęs, nė negalvodamas ir nebijodamas, kad nepavyks. Tikiuosi, kad patiks ir Jums. Brūkštelėkite žinutę, jei išbandysit (arba šiaip, jei norėsite ką nors pasakyt) ;)

Linkiu Jums skanaus lapkričio!

Obuolių kisielius

Būna paprastų receptų, būna sudėtingų, būna tokių, pagal kuriuos pagaminti gali tik patys ryškiausi profesionalai, o būna tokių, kuriais sekant beveik neįmanoma suklysti. Tokiems priskirčiau ir visus Zawadzkos kisielius - svarbiausia tik nepadauginti krakmolo - o visa kitą - Jūsų fantazijos ir skonio reikalas. Užbėgdama naujoms diskusijoms prieš akis, įspėju, kad tai - desertas veikiau primenantis želė, nei mums įprastą geriamą kisielių. Iš gamintų šokoladinio (šito išvaizdą Nerijus palygino su smegenimis), citrinų ir šviežių serbentų kisielių labiausiai patiko pastarasis, nors ir obuolinis nė kiek nenusileidžia nei aromatu, nei skoniu. Tiesa, pagalvojau, kad tai puikus desertas vegetarams - jokių gyvulinių produktų :)


Originalus receptas

8-10 obuolių,
stiklinė cukraus,
1 stiklinė bulvių krakmolo,
truputis cinamono.

2012 m. lapkričio 10 d., šeštadienis

Kiškis su grietine

Nežinau kodėl, bet man kiškis nekelia jokių asociacijų apart įsimylėjėlių, kurie vienas kitą meiliai vadina kiškučiais ir zuikučiais. Žinoma, kad man kiškienos teko ragauti anksčiau, tačiau mano kulinariniame atminties žemėlapyje kiškis nepaliko ryškesnių pėdsakų. Net neatsimenu, ar tėvai ruošdavo kiškieną namuose, ar jos valgyti tekdavo tik kaime - tobulai ištroškintos su morkomis, svogūnais ir grietine... Hm, gal tik kaime? Na, ne taip jau ir svarbu kur, ar ne? Svarbiau tai, kaip mes šiandien, I Pasaulinio karo pabaigtuvių išvakarėse, išsikepėm dvi kiškio šlauneles (kurios praskaidrino apsiniaukusią dieną). Garbės žodis - paprastai, be jokių įmantrių mirkymų ir marinavimų - pusantros valandos orkaitėje su lašinukais ir pietūs striktelėjo ant stalo.


Originalus receptas

1 kiškis,
100 g lašinių,
druskos,
1 stiklinė grietinės,
0,5 citrinos.

2012 m. lapkričio 6 d., antradienis

Sveikų obuolių ir ryžių desertas



Labai greitas buvo šis spalis - susitikimai, naujos pažintys, atradimai, kelionės, draugai ir šventės, darbai ir darbai, egzaminai ir vėl susitikimai, koncertai, teatrai ir vakarienės. Tiesą sakant, visa šitai prasidėjo jau rugsėjį ir šitai šiose Europos platumose vadinama sezono pradžia - kai vieni sugrįžta iš atostogų, kiti atvyksta, treti išvyksta ir vieni pas kitus svečiuojasi, mini per vasarą susikaupusias progas, plepa apie orus ir bites ir paslapčia laukia, kada sezonas įsibėgės, kasdienė rutina nusistovės ir vėl viskas grįš į "priešsezoninį" tempą. Man tikrai patinka tas šurmulys, troškulys ir gerokai pagreitėjęs dienų ritmas, tačiau sezono pradžiai artėjant į pabaigą, imu ilgėtis pusdienių, kai galiu ramiai užsiplikyti puodelį arbatos ir pasiguosti, kad ir vėl taip ir nepradėjau sportuoti, pasklaidyti naujai įsigytų knygų puslapius, suskrebinti trumpus pamąstymus apie dieną bei naujus atradimus. Tokius, kaip Liuksmeburgas, Šiaurės Prancūzija, Karališkasis Toonų marionečių teatras, Cantillon'ų alaus darykla, šviesų šou vienuolyno griuvėsiuose ar tiesiog - dar vienas obuolių skanėstas. Taigi, rudens pabaigai - obuoliai su ryžiais. Skaitykite :)


Originalus receptas

200 g ryžių,
0,75 l pieno,
5 kiaušiniai,
2-3 šaukštai cukraus,
1 šaukštas sviesto,
5 kartieji migdolai,
10-12 obuolių,
truputis cinamono ir cukraus.

2012 m. spalio 15 d., pirmadienis

Obuoliai biskvitinėje tešloje

Ruduo ir pas mus jau įsismagino. Tamsėja ir drėgnėja dienos, vėsta besarmatis oras, o saulė tapo tokia nedrąsi, kad retkarčiais net neišlenda iš už debesų. Džiaugiuosi, kad dažniau išlenda nei pasilieka anapus nepraustų rudeninio dangaus duknų. Saulei praspindus briuselėnai stengiasi pasimėgauti šiltesne diena - kas kvėpuoja spalvotu rudens oru, kas obuolius skina, o kas tingi ir nepakankamai nori - perka juos turguje (čia aš apie save) ir kepa pyragus ir bandeles.


Šįkart - nei pyragas, nei bandelės, o tiesiog šiek tiek kitaip kepti obuoliai. Panašius, atsimenu, kepėm (tiksliau  - virėm) per vieną darbų pamoką (kvailas pavadinimas, kai dabar pagalvoji).


Originalus receptas

10 kiaušinių,
3 šaukštai cukraus,
1 šaukštas miltų,
2 šaukštai sviesto,
keletas obuolių.

2012 m. spalio 8 d., pirmadienis

Obuolių pyragas su skrebučiais

Ryt pas mane renkasi belgiškos merginos (t.y. gyvenančios čia, Briuselyje) vėlyvų pusryčių. Gersim balintą kavą ir krimsim šiltas mielines sraiges su obuoliais ir karamele (ne pagal Zawadzką, tai tikriausiai, kad receptu pasidalinsiu tik feisbuko paskyroje). Jau dabar seilė tįsta. Pagalvokit, ar tai nėra visiška puikuma, kai rūkuoto belgiško rudens priešpietį gali praleisti kavos, obuolių ir malonių plepalų debesyje? O kad jau rytojaus obuolinės sraigės nėra Zawadzkos išradimas, dalinuosi nemažiau šauniu obuolių pyrago receptu. Pyragas toks paprastas, kad net nėra kur suklysti. Tikrai. Nereikia nei minkyti, nei kočioti, nei sverti, nei matuoti.Galite pasikliauti savo akimi. Taigi - obuolių pyragas su skrebučiais.


Originalus receptas

1,5 prancūziškos bandelės,
2-3 kiaušiniai,
1 stiklinė pieno,
10-12 obuolių,
140 g cukraus,
cinamono,
2-3 šaukštai sviesto.

2012 m. rugsėjo 28 d., penktadienis

Prancūziška tešla (ir cinamoninės juostelės)


Ateina laikas, kai tenka ką nors prisipažinti - kad negali paaiškinti, kaip veikia televizorius, kad nemoki važiuoti dviračiu ir plaukti, kad bijai aukščio ar šlepetes prie lovos visuomet pasistatai pirštais į priekį, kad iki lovos tave atsekęs velniukas sumaišytų pėdsakus ir neįliptų į lovą tavęs gąsdinti. O aš vat turiu prisipažinti, kad pirmą kartą namuose kočiojau sluoksniuotą prancūzišką tešlą. Ir nieko. Viskas buvo daug paprasčiau nei iki šiol galvojau. Įsivaizdavau, kad su sluoksniuota tešla teks vargti kaip su kočiojama koldūnams ar net šimtalapiui ir dar kažkokiu būdu pasiekti, kad pro sluoksnius neištrykštų sviestas. Cha cha. Dabar galiu beveik kompetetingai pareikšti, kad pasigaminti sluoksniuotą tešlą namuose beveik paprasčiau nei ją nusipirkti parduotuvėje. Na, tik laiko reikia turėti. Bet jei jo nestingate ir kaip tik pasitaikys diena, kai norisi (ar reikia) sėdėti namuose - galit drąsiai imtis prancūziškos tešlos sluoksniavimo - nepasigailėsit.


Originalus receptas

400 g gerų sausų miltų,
1 kiaušinis,
400 g sviesto,
truputis vandens ir druskos.

2012 m. rugsėjo 20 d., ketvirtadienis

Trapūs sausainiai

Nemėgstu neturėti laiko ir nemėgstu skubėti, todėl didžiai vertinu pastaruosius metus Belgijos sostinėje. Čia turiu beveik kilmingą prabangą nedaryti to, ko nenoriu. Galiu būti išranki ir pirštą pajudinu bei galvą pasuku tik dėl tų darbų, kuriuos manau esant smagiais iššūkiais ar šiaip, gera proga pasimankštinti. Et, o, bet, tačiau, tiesa ta, kad net ir maloni mankšta retkarčiais tampa intensyviu sportu, siurbiančiu laiką ir verčiančiu kuo greičiau lėkti iki finišo tiesiosios. Bet tai ir yra sporto variklis, ar ne? Kuo greičiau ir kuo geriau. Pirmauti arba bent baigti distanciją. Aš labiau noriu pirmauti, todėl šiuo finišo tiesiosios periodu ir maistas tampa greitas. Kaip šie sausainiai - greiti ir be galimybės suklysti.


Originalus receptas

200 g sviesto,
2 kiaušiniai,
100 g cukraus,
1 stikliukas spirito,
3 stiklinės miltų.

2012 m. rugsėjo 13 d., ketvirtadienis

Lietiniai su migdolais

Kai mudu su broliu dar buvom maži, o mūsų tėtis dar nesiželdino barzdos, jis mums dažnai prikepdavo įvairiausių pavidalų blynų - nuo spindulingų saulučių ir gėlyčių iki automobilių ir plačiaragių briedžių. Visokių, kokių tik prigalvodavom. O gali padaryt namą? O arklį? Oooo... lydeką? O drugelį, ar gali? Ir tuomet, bežiūrint, kaip keptuvės dugne gimsta sumanytas pavidalas, krūtinę užliedavo toks juokulingas jaudulys. Jis gimdavo giliai paširdžiuose, pakildavo krūtine aukštyn ir sunkiai išlaikomas išsprūsdavo smagiu krizenimu - čia gi tikrai arklys! Mama, tėtis iškepė arklį, matai?!

Spragus keptuvėje liejamos blynų tešlos garsas ir virš jos susimaišę čirškančios lašinių drūžės ir kepančio blyno kvapai man kiekvienąkart sužadina šiuos smagius prisiminimus. Ir kiekvieną kartą užsimanau paskambinti tėčiui ir dar kartą prisiminti tas figūrines akimirkas. Labas, tėti, kai grįšiu namo, iškepk man arklį.


Originalus receptas

100 g saldžiųjų migdolų,
10-15 karčiųjų,
3 šaukštai cukraus,
4 kiaušiniai,
lietinių.

2012 m. rugsėjo 6 d., ketvirtadienis

Šokoladiniai ledai

Šokoladinius ledus gaminau tris kartus iš eilės. Pirmą kartą - tik su pienu, antrą kartą - pieną maišiau per pusę su grietinėle ir galiausią trečią kartą ruošiau vien tik su grietinėle. Gaminant su pienu - ledus teko ilgiau šaldyti, o ištraukti iš šaldymo kameros jie buvo kietesni, bet ir greitai tirpo (matyt, kad reikėjo dėti daugiau cukraus arba pieną pavirinti, kad nugaruotų vanduo). Ledai, pagaminti lygiomis dalimis sumaišius pieną ir grietinėlę buvo tvaresni ir vientisesni. Na, o grietininiai - žinoma, riebūs, saldūs, tąsūs ir ištvermingi :) Vis gi, man jie pasirodė kiek per riebūs, todėl gamindama ketvirtą kartą, pilsiu 3 dalis grietinėlės ir 1 pieno. Žiūrėsim, t.y. ragausim, kas iš to gausis :)


Originalus receptas

1,5 litro grietinėlės,
250 g šokolado,
10 kiaušinių,
0,5 kg cukraus.

2012 m. rugpjūčio 31 d., penktadienis

Grietininiai ledai (su Madagaskaro vanile)



Man visada atrodė, kad namuose pasigaminti ledų yra labai sudėtinga. Reikia juos šaldyti, periodiškai vis ištraukinėti iš šaldymo kameros, išsukti, kad nesušaltų į ledo gabalą ir vėl šaldyti ir t.t. Todėl kažkada didelį įspūdį paliko Mindaugo gaminti indiški ledai su kardamonu, cinamonu, gvazdikėliais ir aštriųjų pipirų padažu... Ne tik todėl, kad jis juos pagamino namuose, bet ir todėl, kad tai tikriausiai buvo skaniausi mano iki šiol valgyti ledai. Garbės žodis. Skaniau net už mėtinius ledus su šokolado gabaliukais. Net už tuos mėtinius ledus, kuriuos sulaižiau karštą dieną sėdėdama prancūziško kalno viršūnėje. Tikrai. Bet pati namuose užsiiminėti ledų gamyba nesiryžau. Iki tol, kai prieš keletą dienų ėmėm ir nusipirkom ledų aparatą. Tokį paprastą, už 30 eurų, kurio korpusą reikia nuolatos laikyti šaldymo kameroje (jei norisi ilgai neplanuojant, impulsyviai pasigaminti ledų). Bet dirba jis be priekaištų, o ledai - pasakiški.

Prieš gamindama pirmuosius ledus, su įdomumu perskaičiau Zawadzkos pastebėjimus apie ledu ruošimą ir tuo metu naudotus ...ledų šaldymo aparatus. Aha! Nustebot, ar ne? Kaip rašo Zawadzka, "dabar ledai gaminami įvairaus dydžio švediškais prietaisais, kuriuos sudaro medinis kibiriukas su viduje statmenai sukama metaline forma. Formos viduje statmenai įdėta ledų maišyklė. Sukant prie kibiriuko pritvirtintą rankeną, forma sukasi leduose, o nejudrūs maišyklės sparneliai maišo ledų masę" (p. 373). Toks švediškas kibiriukas greičiausiai atrodė taip, kaip šis nuotraukoje ir vadinosi "Reliance". O įdomiausia tai, kad ledų aparatai beveik mažai pasikeitė iki šiol - rankeną suka elektra, medieną pakeitė plastmasė ir aliuminis, rankeną suka elektra, o ledą - koks tai skystis, teliūskuojantis tarp aparato sienelių.

www.objectlessons.org

"Lietuvos virėjoje" pateikiami patarimai gali padėti rasti atsakymus į klausimą "kodėl man nesigavo ledai?!". Anot Zawadzkos (p. 373-374):

- patalpa, kurioje gaminami ledai, turi būti šalta ir sausa, bet be skersvėjų; drėgmė ir skersvėjai tirpdo ledą, kuris šaldo dėžutę su ledais;

- iš sulčių ir uogų ledai gaminami vienodai, cukraus jiems reikia daugiau nei grietininiam, sirupas verdamas su vandeniu, o sultys pilamos vėliau, maišomos su sirupu, bet su juo neverdamos;

- paruoštas sultis reikia išbandyti: truputį įpilti į ledu apdėtą formą ir pasukti, kad sustingtų. Jei sušalusi masė patrynus tarp pirštų bus lipni kaip sviestas, galima supilti visas sultis ir sukti, kol sustings; jei ne, jei masė tirps tarp pirštų kaip sniegas, reikia įberti į sirupą daugiau cukraus, pakaitinti, kad ištirptų, atšaldyti ir supilti į formą.


Originalus receptas

1,5 litro grietinėlės arba pieno,
0,5 kg cukraus,
10 kiaušinių,
0,5-1 lazdelė vanilės.

Pusę kilogramo cukraus ištrinti su dešimčia kiaušinių, užpilti pienu ir kaitinti maišant, kol sutirštės. Baigiant įberti vanilės, pakaitinti, perkošti per sietą ir maišant atšaldyti. Tada supilti į formą ir sukti lede, laikantis anksčiau pateiktų nurodymų. Geriems ledams vietoj pieno naudojama grietinėlė.

Citrininė boba, suvalgyta prie Saint Michel'io kalno


Šios bobos istorija buvo ilga ir turininga. Prasidėjo ji Briuselyje ir baigėsi Prancūzijoje, prie San Mišelio kalno. Net ne prie jo, teisybės dėlei reikėtų pridurti, kad paskutiniai trupiniai į amžinąją bobų karalystę iškeliavo La Rošelės kempinge. Bet  kaip ir visų bobų, taip ir šiosios pabaiga nebuvo itin estetiška, tad geriau pasidalinsiu keletu vaizdų iš to laiko, kai boba buvo dar puri ir kvapni. O prieš tai dar norėčiau pagirti šią bobą. Ji buvo ne šiaip sau kokia bobelė - gimusi Briuselyje, per savo neilgą gyvenimą ji spėjo nukeliauti kelis šimtus kilometrų, aplankyti Pikardiją, Normandiją ir Bretanę, kur jos ir laukė visiškas galas. Ir šį galą ji pasitiko pakankamai geros formos, nepraradusi kūno stangrumo ir gaivaus prigimtinio aromato.


Originalus receptas

3 citrinos,
2 puodukai kvietinių miltų,
1 puodukas bulvių krakmolo,
4 puodukai cukraus,
24 kiaušiniai.

2012 m. liepos 28 d., šeštadienis

Vyšnių antpilas

Sutinku, kad žodis "antpilas" šiek tiek atsiduoda namų vaistinėle, tačiau tuo pačiu lyg ir kvepia dabar suvenyrų parduotuve paverstu vilniečio sklepu, ar ne? Antpiliukas :) Nepamenu, kad mano tėvai būtų kažką panašaus brandinę. Tik mamos "Šeimininkės vadove" esu aptikusi du ranka perrašytus alkoholinių gėrimų receptus. Vienas vadinosi panašiai į "Apelsinas ir keturiasdešimt pupelių" (kavos pupelių, suprantama), o kitas... kito nepamenu, bet pirmasis man visuomet atrodyto toks egzotiškas... kažkuom (gal degtine arba spiritu) užpili apelsiną ir kasdien įmeti po vieną kavos pupelę. Kuo baigiasi šio gėrimo brandinimas - nepamenu :)


Dar kažkada tėvai nesėkmingai raugė aviečių vyną. Užderėjo tais metais miškuose be galo be krašto daug aviečių. Kiek pajėgė - visi virė uogienes, spaudė sultis, o maišė jas su raudonaisiais serbentais ir virė raudonus drebučius (beje, tikras skanumynas tie drebučiai). O mano tėvai sugalvojo, kad iš dalies sulčių reikia užraugti vyno. Mintis - auksinė, bet kol tos sultys parkeliavo namo - surūgo nė nepasiekusios to specialaus vyno rauginimo indo. Po to buvo dar vienas kartas, kai jau mama savo iniciatyva sugalvojo pasidaryti raudonų sodo uogų - vyšnių, aviečių, serbentų - užpiltinę. Uogas reikėjo užpilti degtine (arba spiritu, jau nebepamenu), cukrumi ir laikyti saulėtoje vietoje gal net mėnesį. Taip belaukiant ir beragaujant ar dar ta užpiltinė neprinoko, ji ėmė ir... pasibaigė. Tad štai toks mano patyrimas apie naminių alkoholinių gėrimų brandinimą ;)


Todėl vieną dieną nutariau pati išmėginti jėgas šiame viliojančiame alkoholio pasaulyje (kaip jį pavadino R. Kazlo herojus Velička). Išsirinkau Zawadzkos receptą, nes turėjau ir vyšnių, ir spirito. Ir štai - gavosi puikiai svaiginantis vyšnių antpilėlis :)

2012 m. liepos 18 d., trečiadienis

Vištienos kepenėlių paštetas pagal receptą "Šaltas veršiuko arba žąsų kepenėlių paštetas kitaip"







































Kiek save prisimenu - visuomet mėgau kepenėlių paštetus. Tik juos paprastai vadindavau "kepenine". Matyt, kad iš savo bobutės buvau išmokus, kuri gamindavo kiaulienos kepeninį ir ją laikydavo sukrėtusi į stiklainius arba apkepdavo skardinėje. Mmmm, kas per skanumas mantai būdavo (ir tebėra)! Atrieki piršto storumo riekę ir net seilės tįsta, kaip nori jos kuo greičiau atsikąsti...

Bobutės kepeninė yra paprasta, pagaminta iš kepenų (kaip gi be jų), gabalėlio lašinių, gabalėlio riebesnės mėsos ir šakninių daržovių. Rupiai permalta ir sustingdyta. Mmmm... kad taip man čia jos kas atsiųstų....

To troškimo vedina ir panūdau pasigaminti pašteto. Čia ir dabar. Veršienos kepenų tą dieną negavau, o žąsų kepenis tai tikriausiai pasisavina organų vagys, nes jų niekada neteko matyti nei turguj, nei parduotuvėj, nei mėsinėj. Beliko - vištelės kepenys, kurios, kaip žinia, gerokai liesesnės ir raiškesnio skonio, bet, mano (ir daugumos kitų) manymu, puikiai tinka paštetui.


Originalus receptas

Keliolika žąsų kepenėlių arba kelios veršiuko kepenys,
0,5 kilogramo sviesto arba 400 g lašinių ir 100 g sviesto,
0,75 stiklinės grietinės,
1 prancūziška bandelė,
1 stiklinė pieno,
4-5 kiaušiniai,
druskos,
juodųjų ir kvapiųjų pipirų,
muskatų,
1-2 svogūnai.
Kalakuto filė ir truputis majonezo.

2012 m. liepos 4 d., trečiadienis

Marinuota kiaulienos arba šernienos karka

Galvoju, kaip čia tinkamiau pradėt pristatynėti tą karką ir nerandu tinkamo istorijos. Abejoju, ar mama karką ruošdavo. O gal tik neatsimenu? Kaip, mama, ruošdavai ar ne? Bent aš galvoju, kad ne. Ir greičiausiai, pirmą kartą karkos ragavau kokioje nors "Bernelių užeigoje" ar gal net Klaipėdoj. Visai susipainiojau, todėl paprasčiausiai - tram pam pam pam - karka pagal "Lietuvos virėją".


Originalus receptas

1 kiaulienos karką,
1,5 litro acto,
3 svogūnai,
15-20 kvapiųjų pipirų,
10-15 laurų lapų,
20 gvazdikėlių,
2-3 gabaliukai cinamonų,
1-2 riekės juodos duonos,
truputis citrinų žievelių.

2012 m. birželio 22 d., penktadienis

Šviežių vyšnių želė su raudonuoju vynu

Kokios Jūsų mėgstamiausios uogos? Žemuogės? Braškės? Avietės? Vyšnios? Serbentai? Agrastai? Mėlynės? Spanguolės? Bruknės? Kurios? Mano - nelabai ir žinau... Tikrai, sakau visai sąžiningai. Žemuogiauti man patinka labiau nei valgyti šias mažytes pamiškių uogas. Nuo mažumės šis vasaros atostogų pradžią žymintis uogavimas man atrodydavo labai romantiškas. Braškės? Hm... gal ne, aš jų labai greitai atsivalgau. Pakanka dviejų trijų užvalgymų ir aš linkusi užbaigti šių rausvaskruosčių sezoną. Sode sirpstantys serbentai ir agrastai? Pastarieji gal. Galėčiau vienu prisėdimu nuvalgyti visą plaukuotom uogom apkibusį krūmelį. Mėlynės ir raudonosios raistų uogos... skanu, bet matyt, vaikystėje jų suvalgiau tiek, kad pakanka iki šiol. O vat, vyšnios ir jų sesės trešnės - visai kita klasė ;)


Raudonos ir sultingos uogos - tikra svajonė. Nors vyšnioms, vis tiek, įnoringai prikiščiau rūgštumą, kuris visuomet tikdavo mano pusseserei Eglei ir niekada man. O dėl trešnių esu kartą ir į medį lipus. Vieną vasaros dieną, drauge su atostogaujančiais pusbroliais išsiruošėm į nebegyvenamą sodybą miško glūdumoje, vien tam, kad paskanautumėme ten augusių geltonųjų trešnių. Trešnės augo apleistame sode greta senosios sodybos pamatų, kuriuose pasikapsčius buvo galima aptikti įvairiaspalvių porceliano duženų ir kitų, anksčiau čia gyvenusių žmonių, buities nuotrupų: metalinių butelių kamštelių, suskilusių glazūruotų plytelių, išblukusių tapetų skiautelių ir rudo stiklo apmusijusių vaistų buteliukų. Sodą iš lėto, bet atkakliai okupavo miško augmenija - obelis iš šaknų bandė išversti naujai dygstančios eglaitės, o trešnių ir vyšnių medžius baigė pasmaugti jų kamienus apsiviję apyniai ir man nepažįstami vijokliai.


Nebūtų buvęs tai vaikų nuotykis, jei siekdama kuo didesnių, saulėje prisirpusių trešnių, nebūčiau neatsargiai pasisukus, slystelėjus ir visu greičiu lėkus iš medžio žemyn. Nuo rimtesnių traumų išgelbėjo kibi apynio kilpa gerokai suveržusi kaklą ir išbrozdinusi ant jo nelygų, peršintį, vyšnių raudonumo dryžį. Tėvams turėjau atrodyti baisokai, bet jų reakcijos nebeprisimenu. Porą savaičių po to vaikščiojau su šiuo koljė, primenančiu saldžias trešnes iš užmirštojo sodo.


Šiandien šių uogų medžioklė daug paprastesnė - parsinešu maišelį iš turgaus ar vietinės parduotuvėlės. Tik, žinoma, skoniu jos niekada neprilygsta toms, geltonoms vaikystės trešnėms. Tiek vyšnias, tiek trešnes mėgstu gurkti žalias. Nieko iš jų nedarau, nes a) uogienei nepakanka kantrybės ir b) skanios jos man ir taip. Tačiau vien tik Zawadzka mane paakino išbandyti kelis kitokius vyšnių valgymo būdus. Jau gaminau šaltą vyšnių sriubą, virtinukus ir tortą su šiomis uogomis, o šiandien atėjo eilė kitam skanėstui - vyšnių želė su raudonu vynu.


Originalus receptas

0,75 litro vyšnių,
stiklinės raudonojo vyno,
600 g cukraus,
truputis cinamono,
2-3 gvazdikėliai,
60 g želatinos arba kojų,
atitinkamas kiekis vandens (iš viso turi būti 7,5 stiklinės skysčio).

2012 m. birželio 15 d., penktadienis

Limonadas ir su tinklaraštininkų diena!

Šiandien smagi diena ir dar net su polėkiu. Laisvu ir vasarišku. Ir ne tik todėl, kad šilta, kad apsunkusius debesis gena atkaklus vėjas ir pro langą matau kaip juodi kregždžių siluetai karpo skaistų dangų. Ir dar gi ne todėl, kad šiandien įsivaikinau pirmą Apple gaminį ir pasigaminau pilną grafiną puikaus citrinų limonadą. Po teisybei, viskas, ką išvardinau - tikrai tikrai nesaikingai papuošė mano šiandieną, kai drauge su viso pasaulio tinklaraštininkais švenčiu tarptautinę tinklaraštininkų dieną - World Bloggers' Day. Vat, savo šventę, o ne futbolo čempionatą :)






Gal gi šiek tiek ir keista su džiaugsmu minėti savo priklausomybės dieną. Na, kaip, pavyzdžiui, atrodytų - Tarptautinė Rūkalių Diena? Arba Pasaulinė Kanapių Mylėtojų Diena, arba ... Visuotinė Parduotuvių Maniakų Diena? Panašiai skamba ir Tarptautinė Tinklaraštininkų Diena, kurią aš džiūgauju dėl savo prieraišumo tinklaraštininimui. Jau kažkada pasakojau, kad nebegaliu ir nebenoriu galėti gyventi be galimybės viešai lieti mintis ir Jūsų akivaizdoje kapstytis po vaikystės prisiminimus. Nes man tinklaraščiai patapo daugiau nei gyvenimo būdas, kaip kad dažnai apibūdinamas tinklaraščio kūrimas. Man - tai maloni priklausomybė, kurios paragavus negaliu sustoti, kurią bevalgydama noriu vis daugiau ir kurią pasičiupę mano pirštai tik dar labiau užsiriečia į mane, kad tik ta priklausomybė netyčiom neišsprūstų. Tikriausiai ir Jums panašiai, ar ne? Tad nedaugžodžiaujant - su TarptautinePriklausomų Tinklaraštininkų Diena!

O ta proga - gaivus ir šiek tiek nostalgiškas limonadas. Balkšvas ir lengvai drumstas lyg iš tarpukario reklamų. Bent jau aš, tai visuomet taip įsivaizduoju tą tikrąjį limonadą (limon-adą), kurį gėrė ir Tomas Sojeris (juk gėrė, ar ne?), ir Pepė Ilgakojinė, ir kiti personažai. Panašų turėjo gerti ir mūsų seneliai-dar vaikai, kai tada, prie Smetonos, buvo atvykę pasisvečiuoti į laikinąją sostinę Kauną. Bent jau maniškė bobutė tai tikrai tada tokio ragavo.


Originalus receptas

Per sietelį išspausti dvylikos didelių citrinų sultis. Iš 1,5 kg cukraus ir 2,5 stiklinės vandens išvirti tirštą sirupą, dėl kvapo įmesti citrinų žievelių, atvėsinti ir supilti sultis. Perpilti į butelį ir vartoti su šviežiu vandeniu ir ledu.


Patirtis ir patarimai

Iš Zawadzkos nurodyto kiekio galima būtų pasigaminti vonią limonado. Nes norint išgerti stiklinę limonado, pakanka vandeniu atskiesti vieną šaukštą sirupo. Tad aš šiek tiek susimažinau proporcijas. Sunaudojau 200 g cukraus ir 0,3 stiklinės vandens, bet net keturių citrinų sultys - man patinka šiek tiek rūgščiau.

Cukrų su vandeniu užvirinau ir maišydama pakaitinau apie 2 minutes. Tuomet įbėriau šaukštą tarkuotos citrinos žievelės ir palikau, kad atvėstų. Per tą laiką išspaudžiau keturių citrinų sultis, jas perkošiau ir supyliau į atvėsusį sirupą. 

Vandeniu skiedžiau santykiu 1 valgomasis šaukštas sirupo : 1 stiklinė vandens. O Jūs gamindama limonadą - ragaukite - jei per saldu/rūgštų - pilkite daugiau vandens, jei per mažai saldumo - įpilkite dar šaukštą ar du sirupo. Gėrimą atvėsinom ledukais su mėtų lapeliais ir citirinų gabaliukais. Mmmm, skanu, kaip du medu.







































Kartu tinklaraštininkų dieną švenčia:
http://valgomeuropa.blogspot.com/2012/06/virtualus-tinklarastininku-dienos.html
http://receptumedis.lt/wordpress/2012/06/kiaulienos-nugarines-suktinukai-su-grybais/
http://violetos-kambariukas.blogspot.com/2012/06/spinatu-ir-ridikeliu-salotos-ir.html
http://surfingtheworldcuisine.blogspot.com/2012/06/happy-international-bloggers-day-su.html
http://egliukasm.blogspot.com/2012/06/tinklarastininku-dienai-smagus.html
http://gpmagija.blogspot.com/2012/06/baklazanu-uzkandis.html
http://www.neringa-blogas.com/kulinarija/tortai/morenginis-tortas-su-kavos-kremu-ir-datulem.html
http://www.forellesreceptai.lt/sokoladiniai-saldainiai-su-zemes-riesutu-sviestu
http://www.drfoodblog.com/index.php/2012/06/14/mini-aubergine-pizzas/
      


2012 m. birželio 9 d., šeštadienis

Grietininiai blyneliai







































Prancūzų kursuose vis pasitaiko pasidalinti keliais sakiniais apie savo kasdienius įpročius. Vieną tokių kartų teko paklausinėti savo kaimynų apie tai, ką jie šiandien valgė pusryčiams ir palyginti. Surinkus atsakymus palyginau pirmiausia su savo pusryčiavimo įpročiais... Mano mama tai nė per plauką nenustebtų, nes mano greitųjų dienų pusryčiavimo įpročiai nesikeičia nuo... hm, tikriausiai, kad nuo vyresnių klasių, kai pradėjau vėlai gultis, daugiau mokytis ir nuskambėjus žadintuvui ieškoti nors menkiausios kėlimosi amnestijos. Na, nors dar minutę... Tai šitaip atsikėlus nelabai jau ir spėju papusryčiauti - kaip ta ožka, bėgdama per tiltelį gurkšteliu porą gurkšnių arbatos, jei randu - bėgdama pro duris pasičiumpu kokį bananą, sausainį ar sūrio gabalėlį. Taip nei pavalgius, nei alkana atlekiu į prancūzų užsiėmimus. Tai ką aš ten galiu pasilygiuoti į  miuslius kremtančią vokietę, dešrom ir kiaušiniais rytą nuspalvinantį argentinietį ar sumuštiniais užsikemšantį ispaną (šis kas rytą dar ir vonią išsiplauna)?

Bet savaitgaliais aš pusryčiauju kaip ir visas normalus pasaulis. Raguoliai, avižinė košė (kas būtų pagalvojęs?), sumuštiniai, salotos, plakta kiaušinienė... Kartais net galiu atsikelti nesveikai anksti ir prikepti blynų. Su grietine ir cukraus pudra, ir dar prisirpusiom gervuogėm...


Originalus receptas

4 kiaušiniai,
2 stiklinės miltų,
2 stiklinės grietinės,
druskos,
1 šaukštas sviesto,
1-2 šaukšteliai cukraus.

2012 m. birželio 5 d., antradienis

Trapūs sausainiai







































Šiandienos susibėgimui su draugais iškepiau sausainių. Nelabai net yra kuo čia pasigirti - gana paprasti tie mano sausainiai - sviestas, cukrus, kiaušinis ir miltai. Ir stikliukas spirito. Pagražinimui ir intrigai :) Anksčiau galvojau, kad nemėgstu kepti sausainių. Na, ir daugiau apie ką galvodavau, ne tik apie tai, kiek daug laiko užima sausainių kepimas, bet kai reikalai pasisukdavo link sausainių - įsijungdavo toks "atbulų kojų" signalas.  Tiesą pasakius, dabar irgi panašiai galvoju ir retai imuosi minkyti jų tešlą. Nebent užmatau pavadinimą "greitieji", "paprastieji" ar "skanieji". Bet vat, šitie Zawadzkos sausainiai irgi puikus, ypač dėl to, kad jie per porą minučių "užsiminko" ir sugula į skardą. Lyg patys, be didelių mano pastangų. Tai toli gražu nieko panašaus į ilgus sausaininius vakarus, kai prieš Šv. Kalėdas, Naujuosius metus, Šv. Velykas, Antanines ir sukakčių jubiliejus, mama ar bobutė kepdavo skardų skardas ilgų sausainių. Tų, kuriuos formuodavo su mėsmale, atsimenat? Dabar tokius parduotuvėse vadina "Kaimiškais". Tai va. O mes tuos sausainius po to ilgai grauždavom - įkiši ranką į drobinį maišą ir trauki stebuklingai lazdelei prilygstantį kepinį. Ir skoniu (nors ką aš čia sakau - lyg kada būčiau graužus drebulinę Hario Poterio bendramokslės burtų lazdelę), žinoma ir ilgiu. Šie Zawadzkos visai kitokie - apskritučiai, trapūs ir prismaigstyti skaldytų migdolų (čia jau mano pramanas).


Originalus receptas

200 g sviesto,
2 kiaušiniai,
100 g cukraus,
1 stikliukas spirito,
3 stiklinės miltų.

2012 m. gegužės 29 d., antradienis

Žaliųjų pupelių salotos

Štai dar vienas karščio padiktuotas patiekalas. Na, toks ne visai patiekalas, gal greičiau patiekalėlis, nes tinkamesnis užkandžiui, o ne sočiam prisivalgymui. Lengvai ir greitai paruošiamas, todėl ypač tinkamas karštomis dienomis, kai nėra nei noro, nei jėgų stovėti greta kunkuliuojančių puodų ir čirškančių keptuvių. Taigi, ponai ir ponios, Jūsų dėmesiui, paprastos ir šaltos Zawadzkos salotos iš žaliųjų pupelių.


Originalus receptas

Jaunas pupeles, nupjausčius galiukus, supjaustyti įstrižais gabaliukais ir apvirti. Kai suminkštės, sudėti ant sieto, atvėsinti šaltu vandeniu, sumaišyti su svogūnais ir citrininiu padažu ir sudėti į salotinę.


Patirtis ir patarimai

Salotoms naudojau jaunas žalias pupeles, kurias nuploviau, nupjaustynėjau galiukus ir apie 4-5 minutes pagarinau puode su įstatomu tinkleliu. Suminkštėjusias, bet vis dar traškias pupeles perliejau šaltu vandeniu, nuvarvinau ir apibarsčiau žiedais pjaustytais jaunais svogūnais, užsunkiau šviežių citrinos sulčių, įpyliau kelis lašus alyvų aliejaus, užbėriau jūros druskos ir kelis kartus suktelėjau pipirų malūnėlį. Puiku!


Saltos puikiai dera su sausu baltu stalo vynu ir juodos duonos riekele. Tinka kaip garnyras prie švelnių žuvies ar paukštienos patiekalų. Skanaus!

2012 m. gegužės 27 d., sekmadienis

Persikų arba abrikosų želė

Būna tokių dienų kaip tyčia arba kaip šiandien. Saulė kaitina nuo ankstaus ryto iki pat laidos, o ir naktį oras nespėja ataušti nė per nago juodymą. Atrodo, kad Belgijoje stojo poliarinė saulėkaita nenukrypstanti žemiau termometro žymos "plius dvidešimt". Vidurdienį stulpelis plyksteli iki trisdešimties, pradeda virpėti nuo įkaitusių stogų kylantis oras, kartas nuo karto keistai pokšteli skardiniai lietvamzdžiai ir mūsų katinas niekaip nesugeba rasti išganingos vietos - nesiseka jam dorai snūstelėti nei palindus po lova, nei susirangius ant palyginus vėsių vonios grindų. Pagalvoju, kad ėmus jį taip ir nukirpus - gal be kailinių jam būtų lengviau?



Jei ši tirada Jums panaši į skundą - tai Jūs šiek tiek klystate, nes po apniukusio ir lietaus nuskalbto belgiško pavasario ši karštynė - kaip tik tai, ko reikia, kad protas persijungtu į vasaros rėžimą. Tik rytais toks pareigos ir įsispyrimo į užpakalį jausmas neapleidžia - pramerki akis ir pamatęs giedrą dangų jauti prievolę tuoj pat keltis ir eiti į lauką, gaudyti karštąsias akimirkas kol jos vis dar čia.



Smagiausia stebėti briuselėnus, kurie atrodo tik ir telaukė kol pradės kvailioti termometras: nusimetė neperlyjamus sluoksnius švarkų ir megztinių, basnirčiom įsispyrė į nukleiptus sandalus, pasičiupo įvairiaspalvius paklotėlius ir lyg susitarę nugulė visus parkų pakraščius. Per daug nesukdami galvos - prie gatvės, ne prie gatvės, šalia tvenkinio ar tik šalia gaiviuosius gėrimus pardavinėjančio autobusiuko. Svarbu, kad saulė laižo išbalusias kojas ir strazdanom nutaškuoja vis dar pablyškusius veidus.


Mes irgi pasidavėm masinei migracijai link žalios spalvos. Tai į savo mažą Felix'o Hap'o parkelį, tai į didesnį Woluwe ar prie briuselietiškų Žaliųjų ežerų - į Bois de la Cambres. Susitepam sumuštinį ar pasičiumpam kokį šmotelį vytinto kumpio, keptų ankštinių pipirų butelaitį vandens ir bandom išgyventi tą lauktą karštį. Namuose irgi sunku galvoti apie šiltą maistą, tad išradinėjam įvairias salotas ir šaltas sriubas (nes kiek kartu per savaitę galima srėbti šaltibarščius?). O vakar... vietoj ledų gavom persikų želė. Bet tokios tikros tikros ir sodrios kaip marmeladas.


Originalus receptas

7-8 persikai, 
2 abrikosai,
600 g cukraus,
60 g želatinos arba 8 kojos*,
2 citrinos,
vandens pagal poreikį (bendras skysčio kiekis - 7,5 stiklinės).


2012 m. gegužės 23 d., trečiadienis

Keptas jūros liežuvis

Jūros liežuvis - baisiai populiari žuvis Belgijoje. Ant jos kabliuko užkimba ne tik restoranų ir užeigų lankytojai, bet namuose mėgstantys gaminti belgai ir ilgiau Belgijoje pagyvenę atėjūnai (pavyzdžiui,  tokie kaip aš). Man asmeniškai ši žuvelė šiuo metu pirmoji tarp saviškių. O po jos rikiuojasi Šiaurės jūros ešerys, menkė ir taip toliau. Belgijoje jūros liežuvis - sole de la mer ruošiamas keliais būdais, bet populiariausi iš jų - ostendietiškas ir waterzooi. Ostendėje (ir visame Belgijos pajūryje) jūros liežuvis kepamas labai paprastai - pamirkomas kiaušinio plakinyje, apvoliojamas džiūvėsėliuose ir iškepamas įkaitintame svieste arba aliejuje. Panašiai paruoštą jūros liežuvį ragavo ir Julia Child, savo pirmųjų pietų Europoje metu. Tik jai patiekta žuvis dar buvo pagardinta svieste pakepintais šalotiniais svogūnėliais. Atsimenate tą sceną iš filmo "Julie&Julia", kai pamačiusi čirškantį jūros liežuvį, Julia pradėjo kvaksėti "oh, butter, butter, butter!". Tai gi, tai buvo ta pati plokščiašonė žuvytė.


Patiekalas keistu pavadinimu waterzooi - gali būti dvejopas - paruoštas iš vištienos arba iš kelių rūšių žuvies. Man teko ragauti jūros liežuvio waterzooi. Ir tai buvo grietinėlėje troškinti jūros liežuvio suktinukai su garintomis šviežiomis bulvytėmis ir grietinėlėje troškintų daržovių padažu. Įsivaizduojat, kaip skanu? Tiesiog begėdiškai...


Na, o Zawadzka jūros liežuvį siūlo išsikepti panašiai, kaip jį ruošia Šiaurės jūros pakrančių gyventojai - išskrosti, pasūdyti ir iškepti pavoliojus miltuose. Skaitome:


Originalus receptas

Jūros liežuvis,
1 šaukštas sviesto arba taukų kepti,
2 kiaušiniai,
1 šaukštas sviesto,
keli džiūvėsėliai,
petražolių lapų,
1 citrina.

2012 m. gegužės 6 d., sekmadienis

Šviežios rūgštynės kaip daržovių patiekalas






















Praeitą savaitę pas mus svečiavosi mano mylimiausios moterys - mama ir bobutė. Ko mes tik su jomis drauge nedarėme! Ir po tulpynus vaikštinėjom, ir istorinius Briuselio barus lankėme, ir duonos automatą išbandėm, ir smagių smagiausiai kepėm firminį bobutės keksą su razinomis ir džiovintomis spanguolėmis. Neapsakomas malonumas drauge turkštis virtuvėj, skirstytis darbus, maišyti, minkyti ir po to su nekantrumu laukti rezultato, ar gausis taip gerai, kaip iš Lietuviškų produktų. Gavosi. Ir dar kaip gavosi! Taip puikiai, kad keksas neišgyveno iki kitos dienos. Vat, taip.

Tikiuosi, suprasite, kad per tokią smagią savaitę nebuvo nė minties apie Zawadzkos eksperimentus, prie kurių Nerijaus paraginta grįžau tik šiandien. Palengva, kad padarius pertrauką eksperimentai nesibaigtų nusivylimu. Tad, prie sekmadieninių mėsos muštinukų - troškintos rūgštynės. Gerumas - neišpasakytas, ypač jei mėgstate ne tik pasisaldinti, bet ir pasirūgštinti gyvenimą ;)


Originalus receptas

400 g šviežių rūgštynių, 
400 g šviežių špinatų,
druskos,
3-4 gabaliukai cukraus,
1-1,5 šaukto sviesto,
2-3 šaukštai grietinės,
1 šaukštas miltų,
1 prancūziška bandelė.

2012 m. balandžio 23 d., pirmadienis

Austrės, pakepintos ant grotelių ir keistas Briuselio pavasaris






















Keistas šiais metais pavasaris Briuselyje. Gal kiek per garsiai šitai pasakiau, nes tai tik antrasis mūsų pavasaris Europos vidury, bet... bet pernai balandis buvo tobulas. Jau balandžio pradžioje belgai deginosi Šiaurės jūros pakrantėje ir gulinėjo parkuose, o mudu nusimetėm įgrisusias striukes ir įsispyrėm į basutes. Šiandien šitai skamba neįtikėtinai. Pavasaris kol kas mūsų nelepina - prausia lietumi ir džiovina šaltu vėju, todėl net keista, kad magnolijos, vyšnios, gudobelės ir sakuros sužydėjo laiku, nebijodamos pavasarinių permainų spalvingus žiedus išskleidė tulpės, narcizai ir našlaitės. Net kaštonai - ir tie jau baigia subrandinti kuplias žiedų žvakes. Tik šiluma į mūsų miestą neskuba.
























O taip jau norėtųsi skėčius ir kaliošus išmainyti į saulės akinius ir lengvapadžius laivelius, o džinsus - į taškuotą suknelę. Išmainius - atsisėsti ant suoliuko Leopoldo parke ir bestebint antis - suvalgyti porciją vanilinių ledų. Ne šiaip kokių, o "Australian home made ice cream" - tikriausiai skaniausių ledų Briuselyje. O po to - jau kaip nors - saulė ir vanilė sušildytų.
























Na, o kol pavasaris pas mus keliauja vis kažkur kitur užtrukdamas - bandome šildytis keptomis austrėmis. Žinau, kad žodžiai "keptos austrės" gali skambėti kaip didžiulė barbariška nesąmonė, gėdingas nesusipratimas ar net laužo verta erezija, bet pasirodo, kad laužo verta ne idėja, o austrės. Prisipažinsiu, kad nesu didelė austrių žinovė ir tuos kartus, kai ragavau austrių, galima suskaičiuoti, jei ne ant vienos, tai ant dviejų rankų pirštų - tai tikrai.






















Todėl man buvo nuostabu, kai paieškojus internete atradau pakankamai daug ... keptų austrių receptų ir nuotraukų. Ir vieną gana įdomų receptą - austrių, patroškintų savo syvuose ir grietinėlėje su šalotiniais svogūnais. O aš vat, norėjau tikėti, kad švelniosios austrės valgomos tik šviežios t.y., žalios su taure sauso šampaniečio. Pasirodo, kad ne ir kad reikia žvelgti į pasaulį plačiai atmerktomis akimis. Kita vertus, kas gi čia keisto? Pati esu ragavusi apelsininio daugiaryžio su austrėmis, bet vat, ima ir stereotipai nugali atmintį ir sveiką protą.






















Taigi, šitai yra vienas dalykas. Kitas - klausimas Jums. Ar įsivaizdavote kada, kad XIX a. viduryje vilniečiai kepėsi austres? Daug kam atrodo, kad tame amžiuje lietuviai dar nežinojo nei kaip pomidoras atrodė, ką jau čia toks gurmė maistas kaip austrės. O pasirodo - žinojo, mokėjo paruošti ir valgė. Va, tai tau ir Europos užkampis, tuo metu vadintas Lietuvos Vilniaus gubernija.


Originalus receptas

Šviežių austrių kiauteliai yra labai stipriai užsivėrę, tos, kurių kiauteliai patys atsiveria, yra senos.

Keliolika austrių nuplauti, peiliu atidaryti kiautelius, viršutinius išmesti, o su apatiniais, prie kurių prisitvirtinusios austrės, dėti ant grotelių. Kiekvieną apšlakstyti citrina, groteles įtaisyti virš įkaitusių žarijų. Kai kiauteliai apkeps, užpilti iki rudumo pakaitintu šviežiu sviestu su tarkuota bandele ir karštas patiekti į stalą.